Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pranešimas Astanoje, Pasaulio ir tradicinių religijų lyderių forume (2015 06 10–11)
Paskelbta: 2015-06-17 12:04:02

Atstovauju mažai laisvai Lietuvos valstybei prie Baltijos jūros, kuri neseniai beveik penkiasdešimt metų neturėjo laisvės. Neturėjo laisvės ir Katalikų Bažnyčia, kuriai priklauso dauguma lietuvių. Aš pats už tikinčiųjų teisių gynimą buvau nuteistas dešimčiai metų lagerio ir tremties. Kaip vyskupas, dvidešimt ketveri metai tarnauju Kauno arkivyskupijoje.

Noriu pasidalyti keliomis mintimis apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje: koks yra valstybės santykis su religijomis ir kaip skirtingų religijų žmonės sugyvena tarpusavyje.

Dauguma Lietuvos gyventojų save laiko katalikais; mažiau gausūs yra stačiatikiai, evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai. Turime judėjų ir islamo išpažinėjų, kurių gretas papildo Lietuvoje studijuojantis ir islamo tikėjimą išpažįstantis jaunimas.

Nuo seno Lietuvoje gyvuojančios konfesijos vadinasi tradicinėmis, nepriklausomai nuo to, kiek turi savo sekėjų. Naujai atėjusios į Lietuvą religinės konfesijos tampa pripažintos po to, kai įgyja visuomenės pasitikėjimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja tikėjimo laisvę, tačiau nėra valstybinės religijos. Kadangi Katalikų Bažnyčiai priklauso didžioji Lietuvos gyventojų dalis ir istorijos bėgyje katalikų įnašas į valstybės gyvenimą buvo labai ženklus, tarp Valstybės ir Šventojo Sosto yra sudarytos keturios sutartys, apibrėžiančios Katalikų Bažnyčios ir Valstybės santykius.
Šiuos santykius trumpai apibūdinčiau šitaip: Bažnyčia yra atskirta nuo Valstybės ta prasme, kad ji nesikiša į Valstybės reikalus, o Valstybė – į Bažnyčios reikalus, tačiau jos abi bendradarbiauja šalies piliečių naudai. Dėl šios priežasties valstybinėse mokyklose mes turime vieną savaitinę tikybos pamoką, kurią mokiniai arba jų tėvai laisvai pasirenka. Mes, tikintieji, turime teisę turėti savo nevalstybines gimnazijas ir aukštąsias mokyklas, kurias valstybė remia panašiai, kaip ir valstybines.

Mes, katalikai, turime tris kunigų seminarijas, kurias patys išlaikome, bet valstybė joms skiria paramą, panašiai kaip ir kitoms aukštosioms mokykloms. Kariuomenėje, įkalinimo įstaigose, ligoninėse ir katalikiškose švietimo įstaigose mes turime kapelionus, kurie patarnauja tikintiesiems.

Vyskupai ir kunigai nedalyvauja partijų veikloje ir neagituoja už vieną ar kitą partiją, tačiau skatina, kad tikintieji rinktų į Seimą tokius kandidatus, kuriems būtų svarbios krikščioniškosios vertybės.

Lietuvoje visos tradicinės ir valstybės pripažintos konfesijos sugyvena labai taikiai ir naudojasi visiška laisve; tuo labai džiaugiamės ir galėtume būti pavyzdys bet kuriai kitai valstybei. Be abejo, artimiausiai bendrauja krikščioniškosios konfesijos – katalikai, stačiatikiai ir protestantai. Rengiame bendras konferencijas, kuriose nagrinėjame visuomenei aktualias šeimos, gyvybės ir kt. temas. Respublikos Prezidentas, kviesdamas į priėmimą katalikus, niekuomet nepamiršta pasikviesti ir kitų tradicinių religijų vadovų. Visuomenei svarbiais klausimais, tarp jų – ir šeimos, gyvybės klausimais visų konfesijų vadovai surandame bendrą kalbą.

Dabartiniame pasaulyje labai svarbu, kad vyktų rimtas tarpkonfesinis bendravimas ir dialogas, kad mes, skirtingų religijų atstovai, taikiai bendradarbiaudami, duotume pavyzdį politiniams veikėjams, jog žmonijos ateitį gali kurti tik taikus dialogas, nes geresnio pasirinkimo nebėra. Ginklai niekuomet nekūrė ir negali kurti žmonijos ateities. Taip pat labai svarbu, kad mes, religijų lyderiai, nesudarytume sąlygų politiniams lyderiams prisidengti religija, siekiant grynai žemiškų politinių tikslų.

Savo tautose, kur Dievas leidžia mums gyvuoti, rūpindamiesi savo tikinčiųjų dvasiniais reikalais, išlikime ta „žemės druska“, kuri aiškiai palaikytų sveiką šeimos institutą, gintų gyvybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties ir palaikytų pažangą, atsižvelgiančią į žmogaus prigimtį, bendražmogiškąsias bei religines vertybes.

Dėkoju už dėmesį!

Ganytojo žodis

Šventasis Tėvas PRANCIŠKUS (Airijoje) nurodė, kad svarbus yra kasdienis pavyzdys, kurį duoda Viešpatį mylintys ir jo Žodžiu pasitikintys tėvai. Jis dar kartą paragino šeimas melstis namuose, kalbėti apie gerus ir šventus dalykus, priimti Motiną Mariją į savo šeimos gyvenimą, kartu švęsti krikščioniškas šventes, solidariai padėti kenčiantiems žmonėms, nustumtiems į visuomenės gyvenimo paribius.

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ

Liturginis kalendorius

Pamaldos

2018 – Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos metai

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune