Viešpats prisikėlė!
Tai tiesa! Viešpats prisikėlė, aleliuja. Jam šlovė ir galybė per amžių amžius! (Lk 24; plg. Apr 1, 6) – šiais Šventojo Rašto žodžiais pradedame švęsti Kristaus prisikėlimo Mišias.
Dangus padovanojo mums šį nuostabų Velykų rytą. Šviečiant saulei ir skambant Kauno katedros varpams, dalyvavome iškilmingoje Velykų procesijoje, giedojome aleliuja ir visų mūsų širdys tuo metu buvo sklidinos velykinio džiaugsmo. Sveikinu jus Kristaus prisikėlimo proga ir dalinuosi velykiniu džiaugsmu su kiekvienu iš jūsų. Noriu kiekvieną apkabinti, pasveikinti ir pasakyti: „Kristus prisikėlė, aleliuja!“ Šiuose dviejuose žodžiuose telpa tai, ko trokšta žmogaus širdis. O ji trokšta amžinai gyventi ir būti laiminga.
Prieš Velykas vienoje interneto svetainėje buvo pateikti apklausos rezultatai, ar žmonės tiki į amžinąjį gyvenimą? Net 65 procentai atsakė tikį, kad po mirties gyvens jų sielos, o 15 procentų teigė tikį, kad gyvens amžinai su kūnu ir siela. Ar nenuostabu šitai girdėti šiandienėje Lietuvoje, atėjusioje iš slogaus okupacijos laikotarpio, kai prievarta buvo bandyta sunaikinti tikėjimą į Dievą ir į amžinąjį gyvenimą?
Šį rytą jūs atėjote prie tuščio Kristaus kapo visai panašiai, kaip prie jo pirmųjų Velykų rytą atskubėjo Marija Magdalietė –daug klydusi, bet Jėzaus prikelta naujam gyvenimui. Tuo metu, kai Jėzaus mokiniai kažkur bailiai tūnojo, ši moteris pirmoji atskubėjo prie Mokytojo kapo. Tiesa, ji nesitikėjo rasti jo tuščio, nesitikėjo sutikti Prisikėlusiojo, bet norėjo atiduoti paskutinę pagarbą arba tiesiog pabūti šalia To, kuris ją prikėlė gyvenimui.
Marija pamatė, kad akmuo nuristas ir kapas tuščias. Ji verkė. Pažvelgusi pro tuščio kapo angą, ji pamatė du angelus toje vietoje, kur būta Jėzaus kūno. Prie tuščio kapo jai apsireiškė pats Jėzus ir, kai ji apkabino Mokytojo kojas, šis pasakė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: „Aš žengsiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“ (Jn 20, 17). Buvusi nusidėjėlė tapo pirmąja prisikėlusiojo Kristaus liudytoja.
Pati svarbiausia Velykų žinia skelbia, kad ne tik Kristus prisikėlė – su juo gali prisikelti naujam gyvenimui net pats didžiausias nusidėjėlis. Reikia tik atsiverti Dievo malonės veikimui. Ne pavasario saulė, ne gamtos atgimimas žmogui atneša didžiausią džiaugsmą, bet suvokimas, kad Dievo meilė sunaikino nuodėmę, kad Kristus leido dvasiškai prisikelti. Šitai gali paliudyti kiekvienas tikintysis po nuoširdžiai atliktos išpažinties.
Velykų rytas ne visiems suteikė džiaugsmo. Buvo žmonių, kurie anuomet nesidžiaugė tuščiu kapu ir Jėzaus prisikėlimu. Jie net davė kareiviams pinigų ir pamokė meluoti, kad sargybai miegant atėję mokiniai paėmė Jėzaus kūną ir kažkur paslėpė.
Ir šiandien daug kas norėtų, kad Kristus nesimaišytų jiems po kojomis ir netrukdytų kaupti nešvarių pinigų. Šito norėtų visi, Lietuvos žmones skandinantieji degtinėje, kovojantieji prieš krikščionišką šeimos sampratą, vežantieji į Lietuvą kontrabandą, savo interesus statantieji aukščiau už visuomenės, per žiniasklaidą skleidžiantieji neviltį, kad Lietuva yra be ateities. Duobkasių, norinčių palaidoti Kristų ir jo Bažnyčią, buvo, yra ir bus. Jie ypač pasidaro aktyvūs Kalėdų ir Velykų švenčių progomis. Kaip susitarę, jie kalba, kokia bloga krikščionybė ir kokia gera kažkada buvusi pagonybė, jie nerimsta, kodėl kunigai ir tikintieji žmonės nesimeldžia bažnyčiose, bet rūpinasi viešais tautos reikalais. Aiškiau sakant, ko šie maišosi po kojomis tiems, kurie norėtų užvaldyti ne tik Lietuvos turtą, bet ir žmonių protus.
Per Velykas negaliu nepasidžiaugti, kad yra ne tik Kristaus duobkasių, bet ir žmonių, kurie drąsiai kovoja už tautos prisikėlimą. Ne taip seniai žiūrėjau vieną televizijos laidą. Laidos vedėja ginti tautos blaivumo pakvietė tik vieną vyrą, o kiti pakviestieji politikai ir verslininkai gynė alkoholio biznį ir jo reklamą. Ir tas vienas vyras drąsiai gynė šventą reikalą. Esu giliai įsitikinęs: kol turėsime žmonių, kurie, nesiekdami populiarumo, gins visų žmonių, bet ne grupelės verslininkų interesus, tol Lietuva nebus beviltis kraštas. Panašių žmonių, kuriems tikrai rūpi Lietuvos prisikėlimas, sutinkame mokyklose, universitetuose, gydymo įstaigose, Vyriausybėje ir net Seime. Tie žmonės, kurie drįsta neplaukti pasroviui, nesiekia populiarumo, nevaidina pažangių europiečių, bet turi krikščioniškus principus ir yra pasiryžę jų laikytis net ir nepalankiausiomis aplinkybėmis, yra prisikėlimo vaikai. Prisikėlęs Kristus yra jų vėliava, todėl jie gali ramiai stovėti ir atlaikyti visas Kristaus duobkasių atakas.
Velykos – tai šventė, kuri įkvepia darbui, kūrybai ir heroizmui. Darbui, kuris reikalingas tautos dabarčiai ir ateičiai, kūrybai, nealsuojančiai mirtimi, heroizmui, nesidairančiam, iš kur pučia palankus vėjas, bet pasitinkančiam visus iššūkius, kad ir kaip jie būtų sunkūs. Pozityvus darbas šiandien beveik visose srityse reikalauja tam tikro heroizmo, nes žiniasklaida daugiausia liaupsių žeria nešantiems mirties kultūrą, o darančių gerus darbus beveik nemato. Gal ir gerai, kad nemato ar nenori matyti, nes tuomet atsiimtume užmokestį dar žemėje. Kristus darė gera, bet buvo pažemintas ir nukryžiuotas. Tačiau nei meilės, nei gerų darbų neįmanoma nukryžiuoti, jie keliasi, kaip prisikėlė ir Kristus.
Sveikindamas jus šv. Velykų proga, linkiu būti Prisikėlimo vaikais, planuojančiais ir dirbančiais ne mirčiai, bet prisikėlimui.
Arkivyskupas S. Tamkevičius
