Lapkričio 21 d. švente „Eucharistija – Jėzaus Veidas“ paminėtas nepaliaujamos Švč. Sakramento adoracijos Kaune dešimtmetis. Jau visus 10 metų tuometinio Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus 2005 m. lapkričio 3 d. dekretu nepaliaujama Eucharistijos adoracija vyksta arkikatedroje bazilikoje (visą dieną) ir Švč. Sakramento bažnyčioje (visą parą). Pats Viešpats per šį laiką traukė prie savęs ir būrė kaskart vis naujus žmones, trumpesniam ar ilgesniam laikui įsipareigojančius Eucharistijos adoracijai. Dieną ir naktį nepaliaujamai garbinamas Jėzus Eucharistijoje į savo artumą traukia ir visų, užsukančių į šias šventoves, žmonių dėmesį; ši gyva, nenutrūkstanti meilės ir maldos grandinė nuolat kalba apie gyvąjį Viešpatį, ir šiandien galingai veikiantį prie Jo su pasitikėjimu besiartinančių žmonių gyvenimus.
Apie tai ir liudijo Švč. Sakramento adoruotojai, kurie, be to, tą šeštadienį visi drauge malda dėkojo Viešpačiui už Jo garbinimo malonę, arkikatedros parapijos namuose klausėsi kun. Algio Vaickūno (Vilniaus arkivyskupija) pasidalijimo, arkikatedroje drauge šventė Eucharistiją, kuriai vadovavo Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas.
„Meilės kalba – tai žvilgsnio kalba“, – sakė šventės konferencijoje kalbėjęs kun. A. Vaickūnas, klausdamas, ar tikrai adoruodami atpažįstame Jėzų, spinduliuojantį meile mums, nenuleidžiantį nuo mūsų akių. Adoracijoje dar svarbiau leisti žvelgti pačiam Jėzui, leisti Jam, kad Jis kaip tuščius indus pripildytų savo meilės.
„Kas myli, tas yra veiklus“, – kalbėjo svečias, iškeldamas šv. Mišių šventimo, Eucharistijos adoracijos svarbą ir teikiamą džiaugsmą. Šis džiaugsmas kyla iš minties, jog esame Dievo mylimi. Adoruoti, švęsti Eucharistiją – tai kaskart ateiti pas mylimąjį. Jei, pasak kunigo, suprastume, kaip esame Viešpaties mylimi, galėtume mirti iš laimės kiekvienose šv. Mišiose. Jėzus rūpinasi mumis labiau, nei patys geriausi tėvai savo vaikais, labiausiai vienas kitą mylintys sutuoktiniai.
Adoraciją pavadinęs nuostabia malone, kai protas lieka iki tabernakulio, o širdis atsiveria meilei, svečias kvietė joje nurimti, melsti Šventosios Dvasios, pradėti ne nuo savęs, bet nuo atsivėrimo Dievui. Tikėjimas veikia per meilę – aistringą meilę Jėzui. Per adoraciją Jėzui galima atnešti visą pasaulį ir po jos eiti į pasaulį, kuriam šiandien, kai vyksta karai, tikėjimo persekiojimai ir kt., ypač reikia Dievo meilės liudytojų. Pasak svečio kunigo, adoracija turėtų vykti kiekvienoje parapijoje, liudijant, kad Jėzus, gyvas, veikia, Jis visa atkuria, visa perkeičia.
Po šios konferencijos šventės dalyviai persikėlė į arkikatedrą susirinkdami į išstatyto Švč. Sakramento adoracijos valandą, kuriai vadovavo kun. A. Vaickūnas, savo maldoje išsakydamas daugumos adoruotojų širdies maldą šios šventės proga – padėką už adoracijos dešimtmetį, už arkivyskupiją ir jos ganytojus, adoracijos rengėjus, visus gyvus ir jau iškeliavusius pas Viešpatį adoruotojus, jų artimuosius. Tuo metu adoruotojai galėjo ir susitaikyti su Dievu priimdami Atgailos sakramentą – išpažinčių klausė kun. Artūras Kazlauskas.
Vėliau, pradėdamas šv. Mišias, Jėzaus Eucharistijoje mylėtojus pasveikino Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas. Ganytojas kvietė dėkoti Dievui už visa, kam Jisai įkvepia, taip pat ir už Švč. Sakramento garbinimą. Per 10 nuolatinės adoracijos metų, pasak ganytojo, daugiau kaip 87 tūkst. valandų buvo praleistos Viešpaties akivaizdoje, adoruotojai leido per jas Dievui ateiti į savo pačių, į savo artimųjų gyvenimą, į pasaulį ir veikti juose.
Sakydamas homiliją, arkivyskupas aptarė Eucharistiją kaip stiprinantį maistą ir vaistą. Jėzus laužė duoną su savo mokiniais per Paskutinę vakarienę prieš savo kančią, susiedamas Eucharistiją su kryžiumi, savo auka, kuri mus stiprina. Eucharistija neapsaugo nuo pavojų, bet kviečia nepasilikti silpnume, teikia jėgų juos įveikti, suklupus stotis ir vėl glaustis prie Viešpaties.
„Eucharistija yra Jėzus, pasiliekantis su mumis. Jo garbinimas, adoracija nėra Dievui paslaugos teikimas, ko nors davimas, lyg Jam ko nors trūktų. Dievui nieko netrūksta ir adoracija reikalinga ne Jam, o mums. Maldos valandos adoruojant yra tas laikas, kai mes labiau einame link Viešpaties, įsižiūrime į Jį, kad taptume vis labiau į jį panašūs, taptume tikrai Jo – Kristaus, ir ne tik vadintumės krikščionys, bet ir būtume, t. y. mūsų mintys, žodžiai, darbai būtų vis labiau krypstantys į Jėzų, vis labiau panašūs į Jį“, – sakė ganytojas, atkreipdamas dėmesį, jog Kristus turi būti centre – ne tik ant garbinimo altoriaus, bet ir gyvenime. Jis turi būti tas matas, pagal kurį matuotume savo gyvenimą. Ganytojas iškėlė Mergelės Marijos pavyzdį suprantant Dievo darbus, stengiantis būti Dievo „laidininkais“ pasauliui.
„Stiprinami šventosios Eucharistijos kaip mūsų dvasinio maisto, žvelgdami į už mus pasiaukojusį Jėzų, aukojame bei prašome perkeisti ir mus, mūsų artimuosius, pasaulį. Nepaliekame šio darbo Dievui, tarsi paprašę patys jau būtume laisvi nuo bet kokio darbo ir pastangų. Priešingai, supratę, kas patinka, malonu Dievui, Jo malonės remiami, vis labiau tam įsipareigojame“, – sakė homiliją užbaigdamas arkivyskupas L. Virbalas.
Šventė baigėsi agape su ganytoju, adoruotojų liudijimais ir tarpusavio bičiulyste parapijos namuose.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
