Miesto misijų susitikime kavinėje su t. E. Markovu SJ – apie misijas Afrikoje ir džiaugsmą (2016 02 11)Fotografijos Tomo Rakausko
Vasario 11 d. „Forto dvaro“ kavinėje Kauno senamiestyje surengtas antrasis šiais metais Miesto misijų vakaras iš ciklo „Kunigai kavinėse“. Jame apie savo studijas bei misijas Afrikoje, toleranciją bei gailestingumą su gausiai dalyvavusiais kauniečiais (tarp jų buvo daug jaunų žmonių) dalijosi t. Eugenijus Markovas SJ. Vakaro svečias nuotaikingai, netgi parodydamas autentiškų afrikietiškų daiktų, pasakojo, ką patyrė šioje šalyje, kuo patraukia jos gyventojai, jų spalvinga kultūra, religingumas, požiūris į gyvenimą.
Iš viso 11 metų jėzuitiškoms studijoms skyręs t. E. Markovas pasakojo į Keniją (vėliau lankėsi ir Ugandoje bei kitur) studijų vykęs savo noru, norėdamas pažinti šį žemyną iš arti ir dalyvauti misijose (lietuviai jėzuitai žinomi pasaulyje savo misionieriška veikla, pvz., Andrius Rudamina buvo pirmasis lietuvis misionierius Kinijoje). Tuo noru grįsdamas savo prašymą Jėzaus Draugijos vyresnybei, brolis jėzuitas išvyko į tolimą ir šiek tiek stereotipais vertinamą kraštą. Tikroji Afrika, pasak jo, prasideda žemiau Sacharos dykumos. Šio žemyno istorijoje iš tikrųjų daug kraujo, žudynių, tačiau tai ir žmonės, gyvenantys skurdžiai, tačiau turintys didžiulį dvasinį potencialą, labai gyvai tikintys ir ekspresyviai reiškiantys savo meilę Dievui, kupini gyvenimo džiaugsmo.
Vakaro svečias ypač pabrėžė, kaip aukštai Kenijoje vertinamos žinios, išsilavinimas. Lankyti mokyklą ten yra prestižo dalykas. Nors vaikai klasėse turi tik labai kuklias mokymosi priemones ( pieštukus, bloknotėlius), tačiau kasdien eiti mokyklą, dėvėti uniformą ir avėti batus, kuriuos kasdien kruopščiai valo batų tepalu, jiems yra didžiausias džiaugsmas. Jie smalsūs, nori pažinti, moka žaisti, yra guvūs ir linksmi. Ir kiekviena šeima, turinti stogą virš galvos, bananų košės ir leidžianti vaikus į mokyklą laiko save laiminga. Moterys ant savo galvų beveik tiesiogine prasme neša visą Afriką – rūpinasi gausiomis šeimomis.
„Afrikos gyventojai turi natūralaus džiaugsmo, kurio neturi vakariečiai ir jaučiasi nelaimingi, nes negali įgyvendinti visų šiandienos galimybių“, – sakė t. E. Markovas, atkreipdamas dėmesį, jog afrikiečiai moka dėkoti Dievui už tai, ką turi (nors, pvz., milijonas žmonių gyvena Nairobio lūšnyne).
Svečias papasakojo apie labai gyvą, 3–4 val. trunkančią šv. Mišių liturgiją, kurioje visi – ir dvasininkai, ir patarnautojai, ir visa bendruomenė – šoka Garbės himną. „Ten Kristaus žodis gyvas, labai gyvas“, – sakė studijų ir misijų Afrikoje įspūdžiais besidalydamas vakaro svečias, papasakodamas, kaip iškilmingai ten prie altoriaus atnešama Evangelijų knyga, visiems giedant panašia mintimi: Kristaus žodis yra kaip ugnis, dėl to negalim Jo negarbinti.
Vakaro dalyviai su džiaugsmu ir dėkingumu broliui jėzuitui klausėsi šių gyvų, nuotaikingų mūsų laikų misionieriaus pasidalijimų, praplėtė akiratį ir sykiu galėjo išgyventi Bažnyčios visuotinumą, kuri siunčiama gailestingumo glėbiu apglėbti visų Dievo vaikų pasaulyje.
Kitas Miesto misijų vakaras – kovo 10 d. Susitikimas su t. Aldonu Gudaičiu SJ tema „Kodėl šėtonas bijo humoro?“ (kavinė bus skelbiama vėliau).
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
