„Svarbiausias dalykas – Dievo meilė, kuri išsilieja ir neturi ribų.“ Pokalbis apie Didįjį Tridienį su Kauno arkivyskupu metropolitu Lionginu VIRBALU SJ
Paskelbta: 2016-03-24 12:18:12

Kalbino Milita ŽIČKUTĖ-LINDŽIENĖ

Didįjį ketvirtadienį išgyvename Paskutinės vakarienės prisiminimą. Tai Jėzaus dovana, palikta mums, ir mes galime ja naudotis net po 2000 metų kiekvienų šv. Mišių metu. Ką mums svarbu šiandien žinoti apie šios dovanos naudojimąsi? Ar mes su teisingomis nuostatomis tai išgyvename?

Didysis ketvirtadienis yra kaip tam tikras branduolys ir koncentratas to, ką išgyvename šiuo laiku. Tai du dalykai – Jėzus žodžiai: „Imkite ir valgykite jos visi <...> Imkite ir gerkite iš jos visi <...>. Tai darykite mano atminimui“ ir kartu apaštalų įgaliojimas tai toliau daryti. Tai kunigų diena. Rytmetį švenčiame Krizmos šv. Mišias, kuriose kunigai atnaujina savo Šventimų pažadus ir įsipareigojimus Kristui bei žmonėms. Šių Mišių metu šventinami aliejai, vėliau visus metus naudojami bažnyčiose.

Vakare, Paskutinės vakarienės Mišiose, žvilgsnis sutelkiamas į Eucharistijos dovaną. Reikia suvokti, kad Jėzus visuomet yra gyvas, todėl tai nėra koks nors tolimų praeities įvykių ar kelių šimtų metų sukakties paminėjimas Ne, Jėzus visuomet gyvas, mes esame su Juo čia. Jis visa tai dovanoja. Kiekvienose šv. Mišiose tai išgyvename, tačiau šį vakarą dar labiau į tai susitelkiame. Tam pasirengti ir buvo skirtas Gavėnios laikas. Kuo geriau pasiruošęs ateini į šią šventę, tuo giliau ir prasmingiau tai išgyveni.

Man svarbiausias ryšys su Jėzumi, buvimas su Juo per Vakarienę, tai, ką Jis paliko apaštalams. Mes taip pat esame to apaštalų būrio dalis, Jis ir mums save paliko.

Jėzus ne tik valgė su mokiniais, bet ir plovė jiems kojas. Ką tai šiandien kalba mums? Kojos plaunamos tik išrinktiesiems, kaip įvertinimas? Ar tai ženklas mažutėliams, kad jūs esate svarbūs?

Jėzaus laikais buvo toks paprotys, jog tarnai atėjusiam labai garbingam svečiui nuplauna kojas. Tai pagarbos ir išskyrimo ženklas. Žinoma, mūsų laikais to jau nebėra. Net jei ir prezidentė kur nors nuvažiuoja, tai jai niekas kojų neplauna, net jei ir popiežius atvažiuoja, niekas jam kojų neplauna, jau nebėra to ženklo. Šiandien niekas nerodo tokio pagarbos ženklo nei sutikdami valstybių vadovus, nei patį popiežių. Bet kam mes plauname kojas? Mamos, tėčiai – savo vaikams arba tie patys vaikai – savo tėvams, kai šie sulaukia senatvės ir jau nebepajėgia. Tai meilės patarnavimas. Plauni tam, kurį myli, ir parodai, kad myli – tai darydamas. Tas taip sutampa su Jėzaus veiksmu: Jis plauna kojas tiems, kuriuos myli, dėl kurių Jisai ir save atiduoda. Kaip jau minėjau, mes visi esame apaštalai. Jis vienintelis teisusis plauna kojas mums visiems, nusidėjėliams, – visi esame nusidėję ir reikalingi to nuplovimo. Taip parodoma meilė. Šis simbolinis gestas bažnyčiose per Didžiojo ketvirtadienio pamaldas ne tik tiems, kuriems plaunamos kojos, bet ir kiekvienam iš mūsų yra priminimas bei paskatinimas išgyventi Jėzaus meilę.

Su kokia laikysena šiandien turėtume išgyventi Didžiojo ketvirtadienio slėpinį?

Tai turėtų būti dovanos priėmimas. Ne bet kokios dovanos. Mes prašome Dievą vieno ar kito dalyko, prašome, kad Jis padėtų išspręsti tam tikras situacijas, o čia Jėzus sako: „Aš pasilieku su tavimi. Aš su tavimi.“ Atėjus Didžiajam penktadieniui, Jėzus vėl sako: „Aš kenčiu su tavimi, noriu būti ten, kur tu esi visu gyvenimu.“ Tai būtų Dievo priėmimas giliausia prasme, ne tik apeigomis – suvokimas, kad Dievas su manimi, bet kartu ir aš su Juo.

Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelias ir Jėzaus išgyventa kančia, į kurią žvelgiame iš savo kasdienybės rutinos ir nesibaigiančių darbų šiuo laikmečiu. Kaip šią dieną galėtume tai išgyventi tapatindamiesi su Jėzumi? Kur turėtume kreipti savo žvilgsnį?

Labiausiai žvilgsnis krypsta į išorinius dalykus. Mes kalbame apie kančią, kryžių, kraują, nukryžiavimą, erškėčių vainiką, vinis... Viskas taip ir buvo, bet to pagrindas ir vidinis nusiteikimas – dėl ko Jėzus tai daro ir išgyvena savo kančią? Juk galima kentėti ir keikti kančią bei tuos, kurie tą kančią sukuria. O Jėzus laisvai, savo noru ją priima iš meilės. Meilė yra šios kančios pagrindas. Mes matome kančią, bet esmė ir svarbiausias dalykas – Dievo meilė, kuri išsilieja ir neturi ribų. Kaip sako evangelistas Jonas, Jėzus parodė savo meilę iki galo. Tai yra Didžiojo penktadienio esmė – Jėzaus meilė iki galo.

Ką po Jėzaus kančios mums kalba Didysis šeštadienis?

Tyla ir tuštuma. Viešpats mirė. Nuščiuvęs dangus. Kaip tai gali būti? Tasai, kuris teikė gyvybę, mirė? Jėzus tarsi daugiau nebekalba. Jo nebėra. Tai visuotinis nuščiuvimas. Nutylimas.

Išlieka vienintelis – Marijos tikėjimas. Moters tikėjimas. Kai visi išsilakstė, kai visi pabėgo, liko jos tikėjimas. Bažnyčios tėvai užsimena, kad Marija kentėjo, matė savo Sūnų nukryžiuotą, paėmė Jį, nukeltą nuo kryžiaus, ant savo rankų. Ir vis dėlto ta didžiulė dovana ir buvimas Dievo Motina jai leido išlaikyti tikėjimą. Koks buvo šis tikėjimas? Kokia viltis? Labai sunku įsivaizduoti, bet jinai yra ta vienintelė Didžiojo šeštadienio tikinčioji, kuri išneša Jėzų savyje iš Didžiojo penktadienio kančios į Prisikėlimo džiaugsmą.

Tačiau žiūrint pasaulio akimis, mes dažnai pametame šį nuščiuvimą ir tylą pasiruošimo šv. Velykų stalui chaose ir planavime. Ar mes turėtume sustoti savo dienoje ir nurimti?

Galima sustoti ir tą nuotaiką išgyventi. Bet tai galima išgyventi net ir ruošiantis, tvarkantis, nes tai išskirtinė diena. Net ir liturgine prasme Didįjį šeštadienį nėra jokių apeigų. Mes galime tik ateiti ir pabūti prie Kristaus kapo. Dažnai žmonės galvoja, kad Velyknaktis yra Didžiojo šeštadienio šv. Mišios. Taip nėra – tai jau šv. Velykos. Didysis šeštadienis yra tuštuma ir nykuma, kartu ir tikėjimo veržlumas, leidžiantis pereiti per tam tikrą beprasmybės bedugnę. Kas beliko, jeigu Dievas mirė? Bet Jis ir prisikėlė, taip pat ir mus vesdamas į šią gyvybės pergalę.

Ko palinkėtumėte šv. Velykų sulauksiantiems?

Šv. Velykos nėra vienos dienos džiaugsmas ar vienkartinio džiaugsmo piliulė – atšventėme ir baigėsi. Taip tikrai nėra, taip nei džiaugsmo pajusi, nei jo gausi. Todėl linkėčiau išgyventi du dalykus. Visų pirma – pažinti Jėzų, Tą, kuris prisikėlė. Tai kvietimas, užduotis visiems metams į priekį, o gal ir visam gyvenimui. Pažinti Jėzų, žvelgti į Jį per Evangelijos puslapius, klausytis apie Jį iš Evangelijos pasakojimų, kartu ir iš to, ką kiti patyrė ir apmąstė: juk natūralu, kad norėdami sužinoti apie žmogų klausiame kitų, kurie Jį pažįsta. Natūralu semtis pažinimo ir iš tų, kuriems Jėzus brangus, kuriems svarbus visas Jo gyvenimas. Tad linkėčiau Jėzaus pažinimo – pačiais įvairiausiais būdais. Kitas dalykas – švęsti bendruomenėje. Jėzus pasilieka su savo tikinčiųjų bendruomene. Kai susirenkame švęsti ir šlovinti, Jisai yra tarp mūsų – ir ne tik per šv. Velykas, bet ir kiekvieną sekmadienį, kiekvienose šv. Mišiose.

Ganytojo žodis

Šventasis Tėvas PRANCIŠKUS (Airijoje) nurodė, kad svarbus yra kasdienis pavyzdys, kurį duoda Viešpatį mylintys ir jo Žodžiu pasitikintys tėvai. Jis dar kartą paragino šeimas melstis namuose, kalbėti apie gerus ir šventus dalykus, priimti Motiną Mariją į savo šeimos gyvenimą, kartu švęsti krikščioniškas šventes, solidariai padėti kenčiantiems žmonėms, nustumtiems į visuomenės gyvenimo paribius.

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ

Liturginis kalendorius

Pamaldos

2018 – Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos metai

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune