Kauno arkivyskupo Liongino Virbalo homilija Velykų ryto iškilmėse (2016 03 27)
Paskelbta: 2016-03-30 09:59:31

Prisikėlimo ženklai

Kristaus prisikėlimas yra ypatinga diena, ir švęsti Velykas nėra vien graži sena tradicija – mūsų tėvų, mūsų šeimų tradicija. Velykos paliečia kiekvieną iš mūsų, paliečia tai, kas svarbiausia – draugiškumą ir išdavystę, skausmą ir paguodą, mirtį ir gyvenimą.

Prieš keletą metų viena septynmetė mergaitė, Japonijoje išgyvenusi žemės drebėjimą ir cunamį, popiežiaus Benedikto XVI paklausė to, kas ir mums visiems rūpi: „Kodėl turėjau taip bijoti ir kodėl vaikai patiria tokį liūdesį?“ Popiežius atsakė: „Ir aš to paties klausiu: kodėl šitaip yra? Kodėl jūs turite kentėti, kai kiti ramiai gyvena? Neturime į tai atsakymo, bet žinome, kad Jėzus, kaip ir jūs, kentėjo nekaltas, kad tikrasis Dievas, kuris pasirodo Jėzuje, yra jūsų pusėje. Tai man atrodo labai svarbu, net jei neturime atsakymų, jei išlieka liūdesys: Dievas yra jūsų pusėje, ir būkite tikri, kad jums padės. Manau, svarbu žinoti, kad Dievas mane myli, net jei atrodo, kad manęs nepažįsta.“

Popiežiaus atsakymas remiasi Velykų patirtimi. Jis pats klausia, kodėl yra blogis, ir prisipažįsta neturįs atsakymo. Bet prideda labai reikšmingą dalyką: „Vis dėlto žinau, kad Dievas yra mūsų pusėje.“ Panašiai sakė apaštalas Paulius: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ (Rom 8, 31–32).

Kaip mes, krikščionys, galėtume pajusti, kad Dievas yra mūsų pusėje? Žinodami, kad Kristus mirė dėl mūsų. Tą nuolat kartojame tikėjimo išpažinime: „Dėl mūsų žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus...“, taip pat ir pagrindinėje Eucharistijos, t. y. Mišių, maldoje prisimindami Jėzaus žodžius: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas“, „Kraujas, už jus ir visus išliejamas“.

Kristų daugelis – tikintys ir netikintys vadina Mokytoju. Tuo pripažįsta, kad Jis turi ką pasakyti apie gyvenimą, jo prasmę. Mes tikime dar daugiau: Kristus nugalėjo mirtį, nugriovė gyvenimą ribojantį mūrą. Jis nugalėjo ne vien savo mirtį, bet pačią mirtį, visų mirtį ir atvėrė vartus į gyvenimą!

Bet kur tie gyvenimo ženklai? Ar mūsų gyvenimui mirtis nebegresia, ar jos nepajuntame tiesiog kiekvieną dieną – ne tik fizinės, pačios akivaizdžiausios, bet ir svarbių santykių mirties, jausmų, vertybių, meilės mirties? Visos šiandien iškylančios problemos: suirusios šeimos, našlaičiai, emigracija, skurdas, pabėgėliai, terorizmas – išbando mūsų tikėjimą Prisikėlusiuoju, nes kiekvieną dieną mums meta iššūkį.

Prisiminkime, ką sakė popiežius: „Neturiu atsakymo, bet žinau, kad Jėzus kentėjo; žinau, kad Dievas mane myli, net kai atrodo, jog manęs nepažįsta.“ Galime pridurti: žinome, kad Jėzus prisikėlė, net jei kol kas aiškiai nepastebime visų Prisikėlimo ženklų. Prisikėlimo gyvenimas jau glūdi kasdienybėje ir apsireiškia kreipdamas aukštyn, sužavėdamas ir neleisdamas nusivilti net mirties akivaizdoje.

Šį Prisikėlimo gyvenimą suvokti, pajusti įmanoma tik turint širdies atidumą, vidinį atvirumą Jėzui – tada, kai Jį sutinkame. Juk ir apaštalai patikėjo tik sutikę prisikėlusį savo Mokytoją, nors ir nelengva buvo Jį atpažinti. Jėzus juos siuntė nešti išgelbėjimo žinios į visą pasaulį. Ir ši žinia nėra vien tuščias kapas, o yra pilnas gyvenimas. Nesame palikti, nesame aklų jėgų galioje, o esame mylimi Tėvo vaikai.

Velykų nesuprasime fiziniais tyrinėjimais, jų neatskleis nuostabūs ar sukrečiantys ženklai. Jos tampa tikros ir džiugios, kai įsiklausome į Jo žodžius, kai leidžiame, kad mus vestų tikėjimas, paremtas esminiu tikrumu: „Dievas yra mūsų pusėje.“ Velykos atsiskleidžia, kai yra malda mūsų dienose, kai nuolat atsiverčiame Šventąjį Raštą, kai mums rūpi svarbieji gyvenimo klausimai: kodėl ir kam gyvenu, kas manęs laukia po mirties slenksčio, kas yra tikrai vertinga ir nepraeina.

Antras labai svarbus dalykas: Prisikėlęs Jėzus yra su mumis dėka gerumo tų, kurie rūpinasi kitais, dėka švelnumo tų, kurie įveikia prievartą, dėka meilės visų, kurie nenusivilia. Tokiais Prisikėlimo ženklais ir mes esame kviečiami būti. Tikėti Prisikėlimu reiškia ne tik ateiti per Velykas į bažnyčią, ne tik giedoti „Aleliuja“, bet ir atsigręžti į kitą. Gailestingumo jubiliejus mums primena, kad dar yra daug alkstančių, trokštančių, patiriančių išbandymus, vienatvę. Krikščioniui švęsti Velykas reiškia ne tik linkėti gražių švenčių, bet ir daryti gera kitiems, net jei tai nelengva, nenusukti veido nuo tų, kurie yra trapiausi. Tamsa, mirties ženklai pasaulyje mus ne vien gąsdina, meta iššūkį mūsų tikėjimui, bet ir skatina aktyviai atsiliepti. Mes, krikščionys, nešame Prisikėlimo naujieną, todėl turėtume būti tie, kurie drąsina, suteikia daugiau gyvybės.

Prancūzų filosofas Gabrielis Marselis rašė: „Mylėti reiškia sakyti: tu nemirsi.“ Iš tiesų, mylimam žmogui visada linkime, kad jis gyventų. Beribė Jėzaus meilė nugalėjo mirtį. Jis myli mus ir trokšta, kad ir mes gyventume. Jo ir mūsų meilė nugali mūsų mirtį. Tai ir yra Velykos, su kuriomis visus nuoširdžiai sveikinu.

 

Ganytojo žodis

ŠVENTUMAS yra keliaujančiųjų savybė. Kai žvelgiame į tuos, kurių šventumą Bažnyčia yra oficialiai pripažinusi, matome galutinį vaizdą, užfiksuotą per jų gimimą dangui. Bet kol jie gyveno – nė vieną akimirką nebūtų pasakę: jau viską pasiekiau, viskas tobula <...>. Tad nebijokime, kad dar nesame pasiekę – kelias atviras.

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune