Maldos grupių vadovų mokymuose „Kaip meldžiamės, taip ir gyvename“ – pirmasis seminaras apie maldos grupių tapatybę (2016 04 22) 
Balandžio 22 d. popietę pranciškonų svečių namuose „Domus Pacis“ pradėti arkivyskupijos kurijos organizuojami maldos grupių vadovų mokymai „Kaip meldžiamės, taip ir gyvename“. Į pirmąjį seminarą, skirtą maldos grupių tapatybei aptarti, susirinko bemaž keturios dešimtys maldos grupių vadovų ar narių. Iš Kauno, Jonavos, Jurbarko, Raseinių, Ukmergės, Šiluvos, Skirsnemunės, Karmėlavos atvykusieji seminaro dalyviai atstovavo vyrų maldos grupėms, „Motinoms maldoje“, Šiluvos Marijos draugijai, Marijos legionui, Gyvajam Rožiniui, Šventojo Rašto skaitymo būreliams ir kitoms bendruomenėms.
Skiriant laiko ir kelioms šlovinimo maldoms drauge, savo mintimis seminare pasidalijo trys pranešėjai.
„Aš irgi vadovauju maldos grupelei – Kauno arkivyskupijai, be to, kol kas ir Panevėžio vyskupijai“, – šmaikštavo maldos grupių vadovus džiugiai pasveikinęs ir ypač dar retų vyrų maldos grupių dalyvavimu pasidžiaugęs Kauno arkivyskupas Lionginas VIRBALAS. Ganytojas sakė, jog ir pats yra dalyvavęs maldos grupėse – ignaciškojo dvasingumo, Šventojo Rašto pažinimo. Būdais, kaip melstis, medituoti ir kontempliuoti Šventąjį Raštą, gyventi malda kasdienybėje, yra pasidalijęs ir paties parengtoje knygoje „Eik į savo kambarėlį“ (2009).
„Net ir turint daug žinių apie Dievą, ateina momentas, kai žmogus turi ištarti: Pasitikiu Tavimi, ir šis šuolis į tamsą tampa tikra Dievo šviesa“, – sakė arkivyskupas. Jis atkreipė dėmesį, jog tikėjimas gyvai patiriamas, kai Dievą pažįstame ne tik studijuodami, skaitydami apie Jį, bet ir bendraudami su Juo kaip Asmeniu maldoje. Malda yra Dievą ir žmogų sujungiantis susitikimas. Melsdamasis žmogus trokšta ir ieško Dievo, o Dievas trokšta ir ieško mūsų. Mes galime būti toji vargingos moters pamesta drahma, kurios Dievas nepaliauja ieškojęs.
Atkreipdamas dėmesį į įvairiausias maldos grupeles, suburiančias įvairaus amžiaus, tikėjimo patirties žmones į bendruomenę, ganytojas sakė, jog jų tikslas yra Dievas, o ne grupelės klestėjimas. Geras ženklas grupelėje – reflektuoti savo patirtį, ieškoti, kur Viešpats veda. Vadovas turėtų būti grupelės siela – kviečiantis ir priimantis, vadovaujantis subtiliai, jautriai, kad žmonės nepatirtų sužeidimų maldos aplinkoje. Maldos grupėms patarta nuolat palaikyti ryšį su kunigu, kuriam irgi būtų džiaugsmas jausti tokią bendrystę su žmonėmis. Pasak ganytojo, per grupeles įsitraukiama į parapijos gyvenimą, bendraujama tarpusavyje, kartu rengiamasi liturgijos šventimui, mokomasi pasitarnauti artimui.
Vėliau kalbėjusi ses. Alma VABUOLAITĖ FDCJ sakė brendusi jaunimo maldos grupėje dar sovietmečiu. Vėliau ji dalyvavo ignaciškojo dvasingumo, fokoliarų judėjime, tarnauja „Gailestingumo versmės“ bendruomenėje užtarimo malda. Sesuo pranciškonė dalijosi, kas jai asmeniškai yra malda.
„Ji visada kelionė, kurioje esame tik mokiniai. Kasdien mokomės, artinamės prie neišsemiamo slėpinio, ir tai yra nuolatinis iššūkis“, – sakė pranciškonių vyresnioji, pakviesdama pasigilinti į santykį su triasmeniu Dievu per maldą. Melsdamiesi dalyvaujame Švč. Trejybės Asmenų bendrystėje: meldžiamės Tėvui per Sūnų Šventojoje Dvasioje, dalyvaujame tarp jų „cirkuliuojančioje“ meilėje, priimame Dievo, kuris pirmas mus pamilo (plg. apaštalą Joną), meilę. Pasak ses. Almos, jei malda eisime į gilų santykį, mūsų gyvenime bus daug Didžiųjų penktadienių ir daug Velykų.
Maldos grupė šioje kelionėje, kaip minėjo sesuo pranciškonė, yra pagalba eiti palaikant vieniems kitus. Ji kvietė pamąstyti, kiek mūsų maldoje „gyvena“ mūsų pažįstamų, kiek mūsų širdis yra plati ir atvira. Malda ir kasdienybė ir neatskiriama. Malda padeda į gyvenimą žvelgti Dievo žvilgsniu, paprasčiau.
Mintimis, ko reikėtų, kad maldos grupė susikurtų, gyvuotų, augtų kaip bendruomenė, pasidalijo kurijos sielovados programų bei šių ugdymo seminarų koordinatorė Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ.
Ji minėjo 4 dalykus: 1) grupės tikslų išsigryninimą (ko – melstis, evangelizuoti ar pan. – bus siekiama); 2) jos narių vienybę; 3) susikalbėjimą, kurio stygius keltų įtampą; 4) Dievo valios atpažinimą ir vykdymą.
17 metų nuo pat įsikūrimo buvusi bendruomenėje, 7 metus jai vadovavusi, bet dabar nuo jos laikinai atsitraukusi Vaida minėjo būtinumą nuolat išsigryninti savo intencijas, drąsą klausti savęs, ar tikrai Dievas kviečia būti toje bendruomenėje. Užsidarymu patogume greičiausiai neatliepiame į Dievo kvietimą.
Kodėl žmogui reikia maldos bendruomenės? Pasak Vaidos, susirenkama, kad melsdamiesi visko gautume apsčiai. Maldos grupės tikslas – mokytis melstis pamatant kitų žmonių poreikius, dvasiškai augti kartu per sunkumus ir neišvengiamas krizes, taip gyventi gyvenimą, kurio Dievas yra pažadėjęs apsčiai. Bendrystė palaiko, padeda nešti vieni kitų naštas, moko pasitikėti, duoda augimą, savęs ir savo dovanų, būdų, kaip galima pasitarnauti kitam (ir malda), pažinimą, Mažos grupelės, bendruomenės, pasak Vaidos, padeda susitikti Kristų – apie tokį susitikimą, santykį šiandien Bažnyčiai kalba ir popiežius Pranciškus.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
<
