Jubiliejaus proga – arkivyskupijos simpoziumas „Taisykite Viešpačiui kelią!“ (2016 06 22)
Paskelbta: 2016-06-27 12:58:49

Fotografijos Silvijos Knezekytės ir Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės

Kauno arkivyskupija įsteigimo 90 metų jubiliejui skyrė antrąjį savo istorijoje simpoziumą (pirmasis vyko 2001 m. gruodžio 7–8 dieną). Jame siekta pažvelgti į realią sielovados situaciją, lūkesčius praėjus beveik 10 metų po antrojo arkivyskupijos sinodo (2003–2007 m.), pasidalyti naujomis idėjomis, kaip šiandien savo globėjo šv. Jono Krikštytojo pavyzdžiu tiesti visų tikėjimo brolių sesių ir dar netikinčiųjų kelius į susitikimą su Viešpačiu, kaip ypač parapijoms tapti Tėvo namais – patraukliomis, reikalingomis bendruomenėmis sekuliarizuotoje, daugybę kitų pasiūlymų šiandien žmogui turinčioje aplinkoje.

Per šimtą simpoziumo dalyvių – dvasininkų, vienuolių ir pasauliečių – visą dieną praleido kartu: drauge meldėsi, klausėsi aktualių Bažnyčios šiandienai pranešimų, lygiomis teisėmis drąsiai ir džiugiai diskutavo apie juos ir dalijosi mintimis forume.

Simpoziumą rengė grupė arkivyskupijoje suburto Gailestingumo jubiliejaus komiteto narių, o jo darbui birželio 22 d. vadovavo arkivyskupijos atstovas spaudai Darius Chmieliauskas ir ses. Agnietė Ivaškevičiūtė OSB.

Su šv. Mišių siuntimu simpoziumo dalyviai rinkosi konferencijų salėje ir nuo pirmųjų susipažinimo akimirkų buvo pakviesti ateiti į pagalbą ganytojams pasidalijimais, idėjomis kartu su paskirta grupe (jų buvo 20).

Po kiekvieno pranešimo, kuriuos skaitė doc. dr. Irena Eglė Laumenskaitė, vyskupas Kęstutis Kėvalas, Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė, dr. Artūras Lukaševičius, arkivyskupas Lionginas Virbalas, dr. Vincentas Vobolevičius, grupėse buvo svarstomos girdėtos mintys bei dalytasi sava, jas atliepiančia gyva patirtimi iš dekanatų, parapijų, institucijų, bendruomenių, judėjimų gyvenimo.

Išskirtinis simpoziumo bruožas – dalyvių atsakingumas, karštas noras dalytis, kalbėtis, diskutuoti (kai kurie diskusijas tęsdavo ir per kavos pertraukėles). Skirtingas dalyvių amžius, skirtingos tarnystės Bažnyčioje ir sielovadinė patirtis ne tik netrukdė, bet ir leido atskleisti platesnį svarstomų klausimų kontekstą.

Remtis Dievo žodžiu

Dievo pagalbos ir Šventosios Dvasios šviesos simpoziumo darbui birželio 22 dienos rytmetį jo dalyviai prašė susirinkę į Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčią. Eucharistijai vadovavo Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, koncelebravo vyskupas Kęstutis Kėvalas ir beveik 20 arkivyskupijos kunigų (dalis jų vėliau įsitraukė į simpoziumo darbą).

„Šios dienos simpoziumas – ne pastatyti paminklą praeičiai, bet atverti kelią į ateitį“, – sakė arkivyskupas, sveikindamas ir kviesdamas visus dalyvauti jame su žvilgsniu į Viešpatį, į save, į savo aplinką, kurioje darbuojasi ir gyvena.

Vėliau homilijoje pakvietęs remtis Dievo žodžiu, prašyti Viešpatį, kad Jis rodytų kelią ir padėtų juo eiti, arkivyskupas Dievo žodyje – skaitinyje, Evangelijoje bei psalmėje išskyrė tris paraginimus. Pirma – iš naujo klausytis Dievo žodžio. Visos reformos Bažnyčioje, pasak ganytojo, buvo skirtos ne ką nors sugriauti, bet sugrįžti prie šaknų, prie pirminio įkvėpimo – Kristaus. Antra – saugotis netikrų pranašų, kurie savo skelbimą pateikia kaip išganymo žinią. Trečia – eiti tiesos keliu realizuojant ne savo planus, bet Dievo meilės planą savo žmonėms.

Realybės iššūkis – tikėjimo „progiškumas“. Nuo „saugios“ pastoracijos – į misijas

Pirmajame pranešime „Tikėjimo situacija Kauno arkivyskupijoje pagal sociologinį tyrimą“ E. I. Laumenskaitė pristatė 2013 m. LVK užsakymu atlikto tyrimo apie Lietuvos gyventojų religingumą ir tikėjimo praktiką, požiūrį į santuokos, šeimos, gyvybės vertybes duomenis apie Kauno arkivyskupiją palyginti su kitomis vyskupijomis. Pagal tyrimą, 79 proc. Lietuvos gyventojų save laiko katalikais (ir tai atitinka Lietuvos statistinius duomenis pagal gyventojų surašymą), Kauno arkivyskupijoje ir Kaune – 84 proc., tačiau čia daugiau „proginių“ katalikų, kurie bažnyčioje lankosi per pagrindines šventes, ir „nominalių“, kurie lankosi per didžiąsias šventes ir neina išpažinties.

Prelegentė pabrėžė, jog tai nekinta nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pradžios, ir tai iššūkis Bažnyčiai (be kita, pastebėta, jog „proginių“ katalikų skaičius tarp katalikiškų Europos kraštų Lietuvoje yra didžiausias). Tyrimo duomenimis, daug „proginių“ katalikų neskaito Šventojo Rašto, daug jų nesuvokia kunigo vaidmens susitaikant su Dievu, meldžiasi ypatingomis progomis. Žmonės laukia kunigo pakvietimo į parapijų veiklą, nori žmogiškesnių santykių. Kauno arkivyskupijoje yra daugiau Šventojo Rašto skaitymo grupių, daugiau bažnytinių bendruomenių ir judėjimų, tačiau stokojama jų atvirumo, neužsidarymo. Daug kas mano, kad jiems užtenka turimų tikėjimo žinių, nenori jų gilinti, nedalyvauja parapijos gyvenime. Ir katalikams būdingas „New Age“ religingumas, kai savo pastangomis ugdomas „dvasingumas“; bažnyčioje lankomasi ieškant ramybės, tikima reinkarnacija. Kita vertus, arkivyskupijoje dešimtadalis sako patyrę tai, ką vadiname atsivertimu, tačiau teigiama ir tai, kad nėra sutikę tikėjimo liudytojų.

Pasak I. E. Laumenskaitės, arkivyskupijai tenka nemenkas iššūkis – kaip nesustoti ties renginiais, kaip „išeiti iš zakristijų“ ir atvesti žmogų į bažnyčią, kaip „pagauti“ jį jo gyvenimo situacijoje. Tyrimas apie santuoką, šeimą, gyvybę atskleidė, jog tarp „nominalių“ katalikų nebemanoma, kad šeima negalima be santuokos, nesuvokiama žmogaus gyvybės vertė kalbant apie abortus, eutanaziją.

Vienas iš pranešimo „Kauno arkivyskupijos II sinodo nutarimų įgyvendinimas: galimybės ir realybė“ pranešėjų A. Lukaševičius pasidžiaugė, jog pavyko atskirti tikybos mokymą mokykloje nuo parapinės katechezės, dar reikia įdirbio katechizuojant besirengiančiųjų sakramentams tėvus (arba krikštatėvius). Tačiau didžiausią rūpestį kelia visuotinai paplitęs, įsišaknijęs „susitvarkymo“ mentalitetas ir ką pakeisti, kad sakramentinė katechezė būtų ne pagalba „susitvarkyti“, bet pakvietimas į susitikimą su Kristumi. Pasikeitimo galimybė šioje srityje būtų, kaip ir nurodo Katalikų Bažnyčios katekizmas, – kad sakramentus priimtų reikiamai pasirengusieji, o pirmiau už katechizaciją būtų evangelizavimas, įtikėjimas ir atsivertimas.

Pasak A. Lukaševičiaus, džiugu, kad žmonės ateina sakramentų, turi atvirumą tikėjimo dalykams. Dėl to sielovadinės programos turi atliepti žmonių situacijas, nuo gyvenimiškųjų realijų vesti juos prie tikėjimo dalykų (tam pasitarnauja ALFA kursas, Suaugusiųjų katechumenatas). Parapijos turi padėti keliauti tikėjimo kelionę, būti ne „paslaugų teikėjos“, bet tapti namais, svetingai kitus priimančia evangelizuojančia bendruomene.

V. Spangelevičiūtė-Kneižienė pabrėžė neparapinių bendruomenių, judėjimų, vienuolynų, ypač seserų vienuolių, augantį indėlį į arkivyskupijos gyvenimą. Pasauliečių bendruomenės vyksta į parapijas (net ir kitų vyskupijų), kad joms pasitarnautų, seserys aktyviai dalyvauja katechezėse, stovyklose ir kt., pačios sako, kad vis labiau jaučiasi arkivyskupijos dalimi. Būdų, kaip pasiekti daugiau studentų, dar ieško labai gausiai aukštųjų mokyklų Kaune bendruomenei skirta akademinė sielovada. Viena iš šiandienių misijų – nuteistųjų sielovada: čia talkina keli kunigai ir keliasdešimt savanorių.

Tebėra aktualu, kaip krikščionišką žinią, informaciją kuo plačiau skleisti žmonėms. Pranešime pabrėžta, jog negalima apsiriboti „saugia“ pastoracija. Būtina evangelizacija – eiti prie visų žmonių grupių, prie dar nepažįstančių Kristaus, jį atmetusių, o Bažnyčios darbuotojams – patiems degti Evangelijos džiaugsmu ir jį nešti savo broliams ir seserims.

Vyskupas K. Kėvalas pavadino simpoziumą tarsi šeimos susitikimu, išjudinančiu vieni kitus ir visą arkivyskupiją, pasidžiaugė pasauliečių įsitraukimu į jos gyvenimą. Pasak ganytojo, dabar, kai mažėja pašaukimų į kunigystę, tai aiškus pasauliečių kvietimas. Pasvarstydamas, kaip šiandien sekasi kunigams, vysk. K. Kėvalas sakė, jog šiandien jie patys ieško naujų tarpusavio bendrystės formų, turi bendros maldos, studijų poreikį. Pasidalyta mintimis apie gilesnio dvasinio ir žmogiškojo kunigo ugdymo planus (išplėstinius seminarus), o drastiškai mažėjant stojančiųjų į seminariją iškeltas visiems, taip pat ir pasauliečiams, aktualus pašaukimų ugdymo klausimas: ar tikrai nebijoma padrąsinti jaunuolio – o gal esi šaukiamas būti kunigu?

Ganytojas atkreipė dėmesį į parapijų Pastoracijos tarybų stiprinimą, į perėjimą nuo spontaniškos į organizuotą, nuo sakramentų teikimo – į misionierišką, nuo individualios – į bendruomenišką, komandiniu darbu grįstą sielovadą.

Būti Bažnyčioje kaip Viešpats kviečia

Bažnyčia yra Tėvo namai, kuriuose yra vietos visiems, – popiežiaus Pranciškaus kryptis sielovadai“ – šios temos pranešime arkivyskupas L. Virbalas kėlė klausimus visam simpoziumui: kurioje situacijoje šiandien esame, kokioje visuomenėje gyvename, į kur einame (simpoziumo darbas galbūt taps pagalba kelerių metų gairėms), atkreipdamas dėmesį, jog to neįmanoma atsakyti be savianalizės.

Pranešime arkivyskupas pasidalijo keliomis kertinėmis mintimis, ką šiandien popiežius Pranciškus sako Bažnyčiai apie jos misiją (pagal apaštališkąjį paraginimą „Evangelii gaudium“): Kristus turi ką pasakyti mūsų laikmečio žmonėms; Bažnyčia neturi būti susirūpinusi savimi, jos tikslas ir rūpestis, kaip ir Kristaus, yra žmonės; Bažnyčios struktūros turi tapti evangelizacijos kanalu šiandienos pasauliui ir kt.

„Mes visi – Bažnyčios darbininkai – kaip jaučiamės šioje situacijoje?“ – klausė ganytojas ir popiežiaus mintimi ragino būti drąsiais tikinčiaisiais – juk niekas negali iš mūsų atimti Evangelijos džiaugsmo (plg. Jn 16, 22), kad ir kokį pasaulio, žiniasklaidos spaudimą patirtume, kad ir kaip mums bandytų įteigti silpnumą, įteigti, kad esame praeities liekana. Viena didžiausių pagundų sielovados darbuotojams būtų pralaimėjimo jausmas, betgi kryžius krikščioniui sykiu yra ir pergalės ženklas.

Arkivyskupas pabrėžė gailestingumą, kuri popiežiaus mintimi yra sielovados pagrindas, bei skelbimo aistrą – tokio skelbimo, kaip pirmųjų apaštalų, kaip pirmųjų Kristaus misionierių.

Užbaigiant pranešimą išskirtos dvi popiežiaus Pranciškaus rodomos kryptys Bažnyčiai: 1) išeiti į pasaulį – ne ginti esamą situaciją, struktūras, bet ir nebėgti į pasaulį be krypties ir be prasmės; 2) būti neturtinga Bažnyčia – eiti pas visus be išimties, bet pirmiau pas tuos, kurie neturi kuo atsilyginti. Be kita, paminėtas ir popiežiaus perspėjimas apie pavojų nebūti Bažnyčioje taip, kaip Viešpats kviečia.

„Nebeužtenka tyliai apaštalauti“

Pranešimą „Visuomenės pokyčių įtaka Lietuvos bažnytiniam gyvenimui“ skaitęs dr. Vincentas Vobolevičius atkreipė dėmesį į pavojingą šiandienos tendenciją išstumti Bažnyčią iš viešosios į privačią erdvę: jau mėginama kalbėti ne apie teisę laisvai išpažinti religiją, bet apie teisę garbinti Dievą. Kas jau vyksta Vakarų pasaulyje, ateina ir į Lietuvą – pokalbiai apie vertybes vis labiau stumiami privatumo kryptimi, visuomenė praranda vertybių išdiskutavimo galimybę, tuomet nukenčia bendrasis gėris, lengviau priimti įstatymus, už kurių slypi ekonominiai interesai.

Prelegento nuomone, šiandien Bažnyčiai neužtenka vien tyliai apaštalauti, auginti gausias šeimas ir pan. Kita vertus, ji pralaimės, jei taps „paslaugų teikėja“, nesiekdama pasiūlyti žmonėms to, ko jiems niekas nepasiūlo – Jėzaus Kristaus išgelbėjimo žinios. Evangelizacijai siūlyta daugiau asmeniško susidraugavimo su žmonėmis.

Forumas „Arkivyskupijos sielovados gairės ir ateitis“

Tarp pranešimų grupelėse simpoziumo dalyviai gyvai svarstė apie juos, ieškodami atsakymų, kokie opiausi tikėjimo praktikos klausimai arkivyskupijoje ir Kauno mieste, kokių lūkesčių šiandien turime kunigų atžvilgiu, kaip pagausinti parapijų grupeles ir pakviesti naujų žmonių, kokiais jau naudojamasi ir naujais veiksmingais būdais šiandien skelbti Evangeliją, kaip labiau Bažnyčios mokymą įtvirtinti visuomeninėje erdvėje, galiausiai – kokia popiežiaus Pranciškaus žinia šiandien atrodo reikalingiausia ir aktualiausia arkivyskupijoje ir kt.

„Ačiū, kad mums padėjote“

Po bendros Valandų liturgijos (Vakarinės) apibendrintus grupių pasidalijimus, naujas idėjas vaisingesnei sielovadai vakarop grupių moderatoriai pristatė forume. Išsakytos mintys dar bus analizuojamos padedant ganytojams ir ieškant kelių Kauno Bažnyčiai pagrįsčiau kurti savo dabartį, viltingiau žvelgti į ateitį.

Dalijantis baigiamosiomis simpoziumo mintimis, I. E. Laumenskaitė pabrėžė antropologinį svarstomų klausimų aspektą: žmogiški santykiai, šiluma kyla iš supratimo, jog aš ir kiti yra Dievo dovana pasauliui; tikėjimas yra ne individualus, bet asmeniškas, tad jam reikia kitų asmenų, bendruomenės; bendrajam gėriui labai svarbus santykis, solidarumas, o krikščioniškas džiaugsmas kyla iš dėkingumo Dievui. Be kita, pranešėja pasidalijo ir ką tik pasibaigusios Pasauliečių tarybos plenarinės sesijos Vatikane įžvalgomis, jog visų Bažnyčios narių misija kyla iš Krikšto; būdami skirtingi Kristaus Kūno nariai, turime bendradarbiauti; sielovadoje remtis ne optimizmu, bet iš Dievo kylančia viltimi.

Pasak A. Lukaševičiaus, sakramentinės katechezės „rodiklis“ būtų žmonės, kurie priėmę sakramentus tęsia savo tikėjimo kelionę, o grupelės parapijose būtų tarsi naujoji Nojaus arka. V. Spangelevičiūtė-Kneižienė ragino išdrįsti leistis į sielovados „nuotykio“ kelionę, o ją pradėti nuo Kristaus, kuris mirė už kiekvieną žmogų. Vysk. K. Kėvalas pabrėžė: reikia proveržio arkivyskupijos gyvenime bent vienoje srityje, kaip buvo, pvz., 2013 metais pradėtos Miesto misijos, reikia turėti bent vieną aiškų savo veiklos tikslą. V. Vobolevičiaus mintimi, gyvename jau nebe katalikiškoje kultūroje, tad grįžtame į pirmųjų amžių krikščionių misijų laikus. Reikia sąjūdžio: evangelizacijos per asmeninį santykį ir veikimo viešojoje erdvėje.

Baigiamajame žodyje arkivysk. L. Virbalas pavadino simpoziume įvardytą tikrovę nei paprasta, nei lengva, bet viltinga – veikiame nemažai, turime patirties daryti visa, ką galime toje srityje, kur dirbame.

„Yra Viešpats, kuris per tas pastangas padarys daug daugiau, nei mes stengėmės. Joks metodas nepakeis Jo, tačiau galime Jį pakviesti padėti, su pasitikėjimu atiduoti į Jo rankas savo ateitį. Ačiū, kad mums padėjote“, – sakė Kauno arkivyskupas, užbaigdamas simpoziumą ir visiems dėkodamas už šį ilgo, kruopštaus darbo vaisių.

Daugiau bendrystės akimirkų iš simpoziumo:

 

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba

 

<

Ganytojo žodis

Šventasis Tėvas PRANCIŠKUS (Airijoje) nurodė, kad svarbus yra kasdienis pavyzdys, kurį duoda Viešpatį mylintys ir jo Žodžiu pasitikintys tėvai. Jis dar kartą paragino šeimas melstis namuose, kalbėti apie gerus ir šventus dalykus, priimti Motiną Mariją į savo šeimos gyvenimą, kartu švęsti krikščioniškas šventes, solidariai padėti kenčiantiems žmonėms, nustumtiems į visuomenės gyvenimo paribius.

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ

Liturginis kalendorius

Pamaldos

2018 – Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos metai

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune