Pašvęstojo gyvenimo seserų rekolekcijos Paštuvoje (2016 07 03–09)
Paskelbta: 2016-07-18 14:21:50

Liepos 3–9 d., Paštuvos Basųjų karmeličių vienuolyne vyko pašvęstojo gyvenimo seserims skirtos rekolekcijos. Jas vedė pranciškonas konventualas t. Amedeo Ferrari (18 metų dirbęs Tarptautinio tarpkongregacinio instituto nuolatiniame vienuolių rengime). Rekolekcijose dalyvavo seserys karmelitės bei kitos įvairių apaštalinių moterų vienuolynų seserys. 

Rekolekcijų tema – Eucharistija

Per Eucharistiją mūsų kūnas ir siela yra sudievinami. Rekolekcijų vedėjas ragino į Eucharistiją žvelgti visame Išganymo plane, primindamas, jog Jėzus atėjo, kad atkurtų santykį tarp Dievo ir žmogaus, kurį nutraukė nuodėmė. Dievas tapo Eucharistija, kad žmogus taptų Dievu ir grįžtų į Dievą. Cituodamas Vatikano II Susirinkimo Dogminę konstituciją apie Bažnyčią „Lumen Gentium“ priminė, kad mes esame perkeičiami į tą, ką priimame. Visas mūsų asmuo yra sudievinamas, todėl mes galime su apaštalu Pauliumi tarti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20a). Kristus, atgaivindamas mūsų kūną, savuoju kūnu mus sudievina. Taigi jeigu per Eucharistiją aš tapau Jėzumi, turiu elgtis kaip Jėzus, ne imituoti Jėzų, bet būti Jėzumi. Dievo Meilė įsikūnija Jėzuje ir toji meilė mus sudievina. Mūsų visų pašaukimas, priminė rekolekcijų vedėjas, yra Meilė, todėl visada turime klausti, ko nori Meilė. Eucharistijoje aš esu perkeičiamas toks, koks esu – su visais savo trūkumais, ribotumais, turiu priimti save tokį, koks esu, nes Dievas mane priima. Mūsų purvas gali būti perkeistas į gailestingumo ugnį. Greičiausias būdas būti vienybėje su Dievu – atiduoti savo trūkumus. Kunigas ragino maitinti dieviškąjį gailestingumą savuoju skurdu, mano negatyvumas, atiduotas Jėzui, gali padėti suliepsnoti ugniai. Mūsų sudievinimas nėra savitikslis, nes per Eucharistiją sudievinti krikščionys turi tapti Eucharistija kitiems.

Rekolekcijų vedėjas sakė, kad Eucharistija yra viso Išganymo planas širdyje, kad tai yra tikėjimo ir meilės slėpinys, ir jos tikslas yra perkeitimas į Dievą. Per Eucharistiją mes esame įvedami į Tėvo įsčias. Jėzus yra Tėvo įsčios, dieviškoji meilė, kuri mus veda į išėjimą iš savęs. Gyventi Tėvo įsčiose – tai pasilikti Jo meilėje: „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16b). Dievas visada myli pirmas, todėl ir krikščionis turi mylėti pirmas. Kas neduoda Dievui visko, tas neduoda nieko. Turime mylėti artimą ne žmogiška meile, o dieviška. Mylėti reiškia dvasiškai mirti dėl kitų, atsisakant savęs. Mylėti reiškia duoti gyvenimą! Kai aš myliu, manasis „aš“ tą akimirką miršta. Jėzus Eucharistijoje mus nuveda į Trejybės širdį ir kviečia pasilikti joje. Būti panardintam į Jėzų – išgyventi mistines vestuves. Meilė surenka mus į bendruomenę ir daro vieną tautą – Bažnyčią. Meilė kuria vienybę mistiniame kūne. Rekolekcijų vedėjas siūlė padaryti „operaciją“ – „persodinti“ Jėzaus širdį į mūsų širdies vietą, bet to mes turime patys norėti, nes Dievas per prievartą neperša savo meilės. Dievas daro viską, bet nieko nedaro be mano leidimo, mes esame laisvi.

Eucharistija yra vienybės sakramentas. Sumalti grūdai, tapę viena, simbolizuoja eucharistinę vienybę. Eucharistijos tikslas – nuvesti Bažnyčią į Trejybės įsčias. Esame šakelės vynmedyje. Eucharistija mus daro šventus kartu. Kaip įgyvendinti tąją vienybę? T. Amedeo kvietė perkeisti ne tik širdį, bet ir akis. Reikia žvelgti taip, kaip Dievas mato. Į savo artimą žvelgti ne kaip į kliūtį, bet kaip į patį tiesiausią kelią – kelią į Dievą. Šis perėjimas yra Meilė. Klausti Dievo, kaip jis myli, ir prašyti, kad padėtų taip pat mylėti. Jeigu tavo artimas tave įžeidė, melskis už jį ir padovanok jam gailestingumą. Nežvelgti į save pačius – žvelgti į Meilę. Mylėti, kaip Jėzus mylėjo, išmokstama tik mylint! Skirtingumas nėra kliūtis; kliūtis yra manasis „aš“, kuris nenori mylėti. Tik žvelgdamas į Nukryžiuotąjį galiu išmokti mylėti. Turiu atiduoti gyvenimą, kad Jėzus gimtų tarp mūsų. Krikščioniška revoliucija prasideda mano širdyje. Eucharistinis Jėzus man duoda kūninę širdį.

Eucharistija – auka. Per kiekvienas šv. Mišias mes esame prieš Kalvariją. Jėzus miršta ir prisikelia. Cituodamas pal. popiežių Paulių VI rekolekcijų vedėjas sakė: „Jėzus panorėjo savo dieviškąjį gyvenimą sujungti taip intymiai su savimi, kad kiekvieną iš mūsų įtrauktų į išganymo planą.“ Reikia sąmoningumo Mišių liturgijoje. Švęsti Eucharistiją reiškia vėl iš naujo išgyventi Kristaus mirtį ir prisikėlimą, taip pat ir savo gyvenimu reikia išgyventi šį perėjimą. Perėjimas iš mirties į prisikėlimą yra krikščionybės širdis. Kunigas išskyrė tris požymius: auką, kunigystę, nukryžiuotą Jėzų – tai yra krikščionio pavyzdys gyventi Kristumi iš Kristaus aukos. Nėra Kristaus mokinio, kuris neneša kryžiaus. Dievas kiekvienam numatė kryžių, kurio mes patys negalime pasirinkti. Jėzaus auka – vykdyti Tėvo valią. Krikščionio auka visada yra vidinė. Tai atsisakyti savo valios ir vykdyti Dievo valią. Meilė ir skausmas yra kaip dvi monetos pusės. Žemėje meilė ir kančia visada eina kartu. Mes esame murzini, tik skausmas gali mus apvalyti, nes tai yra dieviškas antspaudas. Kristus yra tikrasis kunigas, mes, krikščionys, esame kunigiškoji tauta, todėl mes visi esame kunigai. Kunigas turi aukoti savo gyvenimą ir tapti kaip Jėzus. Trečiasis vienybės požymis – jeigu jaučiuosi apleistas. Jėzaus, apleistojo ant kryžiaus, veidas mane įveda į vienybę su Dievu. Pati didžiausia auka Dievo akyse yra mūsų ramybė.

Eucharistija tampa mūsų prisikėlimo priežastimi. Žmonės, sudievinti Eucharistijoje, perkeisti į Eucharistiją, tampa Eucharistija visai žemei. Eucharistija yra nemirtingumo priežastis. Eucharistija moko mus gyventi danguje! Kaip tai vyksta? Būdami Jėzumi ir mylėdami, kaip jis mylėjo, pasilikdami Tėvo įsčiose. Kas pasilieka Meilėje, pasilieka Dieve – gyventi su Jėzumi tarpusavio meilėje, turėti Jėzaus buvimą mūsų tarpe, gyventi Kristaus kūne. Kiekvienas iš mūsų esame Kristaus kūno narys. Jeigu užsidarome, ląstelė apmiršta, apmiršta kūnas. Gyventi kūne – tai daryti laimingus kitus. Kad gyventume Eucharistija, būtume Eucharistija kitiems, turime semtis jėgų iš Trejybės, kuri yra mano viduje – bedugnė, begalybė manyje, Meilės žaizda manyje.

Ir galiausiai paskutinę dieną rekolekcijų vedėjas dalijosi tuo, kad Eucharistija, įeidama į krikščionis, palieka dovaną – Šventąją Dvasią. Šventoji Dvasia mane veda į šventumą, bet jeigu aš pats vairuoju savo gyvenimo vairą, niekada nepasieksiu šventumo. Turime leistis būti vedami Šventosios Dvasios. Dievo valia – mano šventėjimas. Kunigas klausė, ar tikiu tuo, kad esu vienuolyne todėl, kad tapčiau šventa? Tapti šventiems reiškia vykdyti dangiškojo Tėvo valią. Šventumas yra Meilė. Meilė yra tik dabartyje. Tapsime šventi, jeigu gyvensime tik akimirką po akimirkos. „O mano Dieve, tave mylėti! Neturiu nieko kito, tik dabarties akimirką“ (Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresė).

Rekolekcijų pabaigoje T. Amedeo kvietė seseris padovanoti viena kitai dovaną, pasidalijant tuo, kas labiausiai per šias rekolekcijas palietė širdį. Pasidalijusios dovanomis, seserys su dėkingumu, perkeistomis širdimis ir akimis grįžo į savo bendruomenes gyventi Eucharistijos stebuklu ir Jos vaisiais.

karmelites.lt

 

Ganytojo žodis

BROLIAI SESERYS, šiandien mūsų užduotis – nenusiminti, save dovanoti kitiems meilės būdu ir šitaip mūsų krašte įtvirtinti vienybę, solidarumą per save leidžiant Dievo Dvasiai įeiti į pasaulį, būti Jos kanalu. Dievas ieško tokių liudytojų, kurie gyventų tiesa ir dvasia ir Jo artumą dovanotų pasauliui.
Tegu ŠVENTOJI DVASIA kreipia, džiugina ir drąsina mūsų širdis skelbti Gerąją Naujieną.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Svečių namai

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune