Laisvė ir laiko ženklai
Rugpjūčio paskutinį sekmadienį tęsiame iš sovietinių laikų atėjusią tradiciją šį sekmadienį suruošti piligrimystę į Šiluvą ir melstis už Lietuvos laisvę. Jau dvidešimt penkerius metus šią dieną dėkojame Dievui už laisvę. Iš tiesų mūsų laisvė yra dangaus dovana, nes jos galėjome ir neturėti.
1918 m. Lietuvai palankios politinės aplinkybės leido paskelbti nepriklausomą Lietuvos valstybę, Panašios aplinkybės 1990 m. leido atkurti Nepriklausomybę ir po ilgos okupacijos žengti laisvės keliu. Šiandien dėkojame Viešpačiui, leidusiam subyrėti sovietinei imperijai ir įkvėpusiai dorus piliečius paskelbti atkuriamą Nepriklausomą Lietuvą. Dėkojame Dievui už Lietuvos partizanus ir neginkluotos kovos dalyvius, vedusius Lietuvą į laisvę.
Dievo žodis skatina skaityti laiko ženklus. Kartą Jėzus kalbėjo: „Veidmainiai! Jūs mokate išaiškinti, ką reiškia žemės ir dangaus išvaizda, tai kodėl neišsiaiškinate šio laiko prasmės (ženklų – aut.)“ (Lk 12, 56). Pabandykime paanalizuoti kai kuriuos mūsų laiko ženklus.
Labai pavojingas mūsų dienų ženklas yra moralinis reliatyvizmas, nepripažįstantis bendražmogiškos ir krikščioniškos moralės. Šie žmonės savo laiko moraliais tolei, kol jiems nepritaikomas Baudžiamojo kodekso straipsnis. Visuomenė, atmetanti bendražmogiškąją moralę, save pasmerkia sunykti. Laisvės rūmas gali būti statomas tik ant aiškios ir tvirtos moralės pamatų. Jeigu šie pamatai išjudinami, tuomet laisvė tampa žmogaus priešu.
Kitas pavojingas laiko ženklas yra tikros meilės sunykimas. Meilė vis dažniau iškeičiama į savimeilę ir egoizmą. Laukinis kapitalizmas meilės nesupranta; jis myli tik pinigus. Žmogus jam tiek svarbus, kiek sukuria pelno. Visuomenė, kurioje sunyksta tikroji meilė, pavirsta monstru, ryjančiu savo vaikus. Ar jūs tikite, kad be Dievo galima sukurti meilės civilizaciją? Vyresnioji karta buvo liudininkė, kaip marksistinio humanizmo šalininkai kūrė šviesią žmonijos ateitį. Šis eksperimentas kainavo milijonų gyvybes ir daugelio tautų, tarp jų ir Lietuvos, pavergimą.
Dar vienas mūsų laiko ženklas – tai grėsmingai plintantis pesimizmas ir depresija. Žmonėms pradeda rodytis, kad viskas aplinkui mus yra tik bloga. Tiesa, mes, krikščionys, tikime, kad pasaulis yra pavergtas nuodėmės įstatymo, bet taip pat tikime, kad esame Kristaus atpirkti iš šio nuodėmės įstatymo, todėl tarp mūsų negali vešėti pesimizmas.
Koks turi būti mūsų, kaip krikščionių, atsakymas? Mūsų, kurie save laikome Jėzaus mokiniais? Visur – ne tik Bažnyčioje, bet ir mokykloje, universitete, darbe, versle – privalome išsaugoti savo krikščioniškąją tapatybę ir branginti Kristaus paskelbtą tiesą.
Mūsų pareiga atmesti moralinį reliatyvizmą ir laisvos Lietuvos gyvenimą kurti ne ant smėlio, bet ant Kristaus uolos. Krikščioniškoji moralė žvelgia į žmogų ne kaip į darbo jėgą, ne kaip į sraigtelį, kuriuo galima pasinaudoti, bet žmoguje mato nenykstančią vertybę, nes už jį yra sumokėta Kristaus kraujo kaina.
Laisvę mes, krikščionys, laikome Dievo dovana, todėl ja naudojamės atsakingai, suvokdami, kad už laisvę reikia kasdien mokėti tam tikrą kainą, antraip ji gali būti lengvai prarasta.
Lietuvai reikia tikros meilės revoliucijos, kuri nuo pjedestalo nukeltų suniekintos meilės stabą – erotizuotą kultūrą ir vietoj jos puoselėtų tikrą meilę, kurios ryškiausias akcentas buvo Jėzaus mirtis ant kryžiaus už mūsų išgelbėjimą.
Matydami išplitusį pesimizmą, mes, krikščionys, esame pašaukti būti džiaugsmo nešėjais. Ne alkoholiu atmiešto, bet tikro džiaugsmo, kuris atsiranda žmogaus širdyje tuomet, kai jis daro žmonėms gera, kai kuria savo tautos ateitį, bet nebėga svetur ieškodamas didesnės naudos.
Rugsėjo 11 d. Kazachstane palaimintuoju bus paskelbtas kun. Valdislovas Bukovinskis, kurį sovietinis teismas net tris kartus teisė, bet jis nepaisydamas bausmių uoliai tarnavo Karagandos tikintiesiems. Vargingiausių kelionių metu jis buvo pilnas džiaugsmo, kad gali patarnauti tremtiniams, atsidūrusiems toli nuo tėvynės.
Dievo žodis skatina nesirinkti pirmųjų vietų. Ką tai reiškia? Esantis pirmoje vietoje rizikuoja tapti egoistu ir nematyti silpnų ir kenčiančių žmonių. Šiandienei Lietuvai reikia tokių politikų ir tokių valstybės vadovų, kurie matytų pačius silpniausius žmones. Kviečiu Lietuvos laisvei neabejingus tautiečius labai atsakingai ruoštis būsimiems Seimo rinkimams. Nerinkime tų, kurie tik gražiai kalba, tik ateina kaip gelbėtojai, o, iš tikrųjų siekia išgelbėti tik savo interesus ir pinigus.
Dievo žodis ragina mus būti nuolankius, tačiau tikrai neragina leisti, kad valdžios svertus paimtų žmonės, kuriems krikščioniška moralė yra toliau, nei žemė nuo mėnulio. „Kuo esi didesnis, tuo labiau nusižemink, ir rasi malonės pas Viešpatį.<...>Juk didi yra Viešpaties galybė, bet nusižeminusieji jį garbina (Sir 3, 17–20).
Yra pakankamai daug žmonių, kuriems nuolankumas visiškai nepriimtinas. Pavyzdžiui, niekada nesutiksime nuolankaus marksisto. Savo laiku vienas mūsų komunistuojantis poetas rašė apie prakeiktą nuolankumą, išmokiusį lietuvį atsiklaupti. Taip, krikščioniškas nuolankumas skatina žmogų atsiklaupti prieš Dievą, bet kartu skatina atsiklaupti prieš vargšą ir net nuplauti jam kojas. Bet niekuomet krikščioniškas nuolankumas neskatina atsiklaupti prieš budelį ir maldauti pasigailėjimo. Krikščioniškas nuolankumas neskatina patikėti valdžią turintiems daugiau puikybės nei išminties kurti laisvą Lietuvą.
