Apaštališkojo nuncijaus arkivyskupo Pedro López Quintanos sveikinimo žodis Šiluvoje (2016 09 11)
Garbingieji broliai vyskupystėje,
Garbieji valdžios atstovai,
Mieli broliai ir seserys,
kaip jūs kiekvienais metais, taip ir aš šiandien, atsiliepęs į jūsų brangaus vyskupo Liongino Virbalo kvietimą, atlikau piligrimystę į šią nuostabią baziliką, Švenčiausiosios Mergelės šventovę, į visos Lietuvos privilegijuotą mariologinio pamaldumo centrą, pažymėtą dangiškosios Motinos buvimu.
Man didžiulis džiaugsmas šiandien būti kartu su jumis, dalyvauti šioje Eucharistijoje, švęsti Marijos garbę ir maldauti Jos motiniškos globos visai Bažnyčiai visame pasaulyje ir Lietuvoje, ypač melstis už visas šeimas.
Su jumis kartu mano asmenyje yra ir Šventasis Tėvas, kuriam atstovauju jūsų šalyje, todėl melskimės už jį prašydami Viešpaties gausių malonių per Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimą.
Sveikinu visus čia esančius brolius vyskupus, kunigus, vienuolius, civilinės valdžios atstovus ir tikinčiuosius ir perduodu mūsų Šventojo Tėvo Pranciškaus meilę, artumą ir solidarumą kartu su jo apaštališkuoju palaiminimu.
Esame paskutiniame Jubiliejinių Gailestingumo metų etape, kuris kviečia mus atrasti gailestingo, mūsų ieškančio ir su begaline meile priimančio Tėvo veidą. Išgyventi džiaugsmą, kurį teikia atradimo ir patyrimo suvokimas, kad „Viešpats yra mano Dievas ir mano Išganytojas“, kad „Viešpats yra šalia“, ir todėl niekas negali mūsų gąsdinti.
Jis yra šalia ir ne vienas, jis su savo Motina. Visų didžiausias gailestingumas yra jo buvimas tarp mūsų, suteikiantis artumą ir bičiulystę. Jis eina kartu su mumis, rodo mums meilės kelią, pakelia, kai nupuolame – ir tai daro su tokiu švelnumu! – palaiko mus sunkumuose, lydi mus visose mūsų gyvenimo aplinkybėse. Mums atveria akis, kad galėtume pamatyti mūsų ir pasaulio skurdą, bet tuo pat metu mus pripildo vilties.
Tai yra mūsų taikaus ir laimingo gyvenimo šaltinis. Ir nepaisant gyvenimo kančių ir išbandymų, niekas negali iš mūsų atimti šios taikos ir laimės. Savo švelnumu Viešpats atveria mums savo širdį, mums atveria savo meilę. Viešpats yra „alergiškas“ širdies kietumui.
Savo gyvenimo kelionėje niekuomet neapleiskite gailestingumo, taikos ir vilties, kad tai tęstųsi per visą gyvenimą.
Skelbkite Gerąją Naujieną vargšams, darydami gailestingumo darbus. Darykite kaip Viešpats, kuris visa yra davęs, nesitikėdami nieko mainais. Tai yra tikrasis gailestingumas.
Švč. Mergelė Marija, mūsų Motina, mums yra pavyzdys, bendrakeleivė ir pagalba mūsų tikėjimo kelyje, einant pasaulio keliais. Marija yra nenuilstanti savo Sūnaus, mūsų Atpirkėjo bendradarbė, pirmoji ir tobula Jėzaus mokinė.
Vienoje iš gražiausių mūsų krikščioniškųjų maldų „Sveika, Karaliene“ Mariją vadiname „Gailestingąja Motina“.
Marija patyrė dieviškąjį gailestingumą ir į savo įsčias priėmė patį šio gailestingumo šaltinį Jėzų Kristų.
Marija, kuri savo gyvenime visada buvo glaudžiai susivienijusi su Jėzumi, žino geriau, nei kas kitas tai, ko Jis nori: kad visi žmonės išsigelbėtų, kad niekas niekada nestokotų Dievo švelnumo ir paguodos.
Te Marija, Gailestingumo Motina, mums padeda suprasti, kaip ir kiek Dievas mus myli.
Paveskime Švenčiausiajai Mergelei Marijai visos lietuvių tautos kančias ir džiaugsmus, kad ją mylėtų kaip Motiną ir pripažintų ją kaip Užtarėją.
Jos švelnus žvilgsnis toliau telydi per šiuos Šventuosius metus ir po jų, nes visi galime naujai atrasti Dievo švelnumo džiaugsmą.
Melskime jos, kad šie jubiliejiniai metai taptų gausia sėja mums ir visų žmonių širdims, šeimoms ir tautoms; kuri nuolat mums kartotų tai, ką Gailestingumo Motina mums primena: nebijokite, aš esu dėl jūsų.
Kad mes atsiverstume ir taptume gailestingi, kad krikščioniškos bendruomenės mokėtų būti gailestingumo oazėmis ir šaltiniais, liudytojais gailestingosios meilės, kuri nedaro išimčių.
To prašome iš šios šventovės, iš šios vietos, kurią ji aplankė ir į kurią mes atvykstame.
Į ją kreipiu savo maldavimus, kad lydėtų žingsnius lietuvių tautos, keliaujančios tautos, ieškančios Gailestingosios Motinos ir prašančios vieno dalyko: parodyti savo Sūnų Jėzų. Amen.
