Spalio 19 dieną Kauno arkivyskupijos kunigai po vasaros pertraukos dalyvavo nuolatinio ugdymo konferencijoje, kurioje jie buvo supažindinti su 2013 m. LVK užsakymu atlikto tyrimo apie Lietuvos gyventojų religingumą ir tikėjimo praktiką duomenimis. Tyrimo eigą, rezultatus, ypač atspindinčius Kauno miesto bei visos arkivyskupijos situaciją, pristatė doc. dr. Irena Eglė Laumenskaitė. Vėliau kunigai grupėse dalijosi, kaip atsiliepti į šią tikrovę ieškant naujų sielovados galimybių. Šitokiu būdu kunigų konferencija tarsi pratęsė š. m. birželio 22 d. Kauno arkivyskupijos 90-mečio proga surengto simpoziumo „Taisykite Viešpačiui kelią!“ mintį, jog šių dienų religingumo padėtis nėra nei paprasta, nei lengva, dėl to svarbu atvirai diskutuojant, dalijantis ieškoti kuo geresnio atsiliepimo į realius žmonių poreikius ir lūkesčius tikėjimo ir Bažnyčios atžvilgiu.
Pasak konferencijos viešnios, šiandien svarbiausias sielovados klausimas – kad viskas liktų po senovei (juk bažnyčiose krikštijama, tuokiama ir pan.) ar matyti tikrovę ir ieškoti išeičių? Minėtu tyrimu ir buvo siekiama išsiaiškinti realią Lietuvos gyventojų tikėjimo praktiką ir turinį. Tyrimo metu, reprezentuojant visas vyskupijas, apklausta 1400 žmonių jų namuose. Iš apklaustųjų 1110 sakė išpažįstantys katalikų tikėjimą. Tyrimo duomenimis, Kaune ir Kauno arkivyskupijoje katalikais save laiko 79 ir 84 proc. gyventojų, ir tai yra daugiau nei Lietuvoje (Vilniuje ir Vilniaus arkivyskupijoje atitinkamai 71 ir 74 proc.).
Tačiau, kaip vėliau sakė prelegentė, tyrimas atskleidė, jog labiau nei Lietuvoje Kauno miestui bei arkivyskupijai būdingas kultūrinis religingumas, čia daugiau rūpesčio kelia sąmoningas apsisprendimas dėl religinės tapatybės. Kaune yra mažiau tikinčių vyrų, tačiau daugiau abejojančių ir ieškančių tikėjimo žmonių. Daugiausia tikinčių moterų, jos yra iš šeimų, kurios praktikavo tikėjimą. Abejojantys kilę iš šeimų, kuriose niekas tikėjimo nepraktikavo. Praktikuojanti šeimoje dažniausiai būna motina (be to pastebėta, jog jei šeimoje tikėjimą praktikuoja tik mama, tai vaikai gerbs religiją, bet jos nepraktikuos).
Minėtas tyrimas atskleidė, kiek yra „nominalių“ ir „proginių“ katalikų (pirmieji lanko bažnyčią kartą per metus ir neina išpažinties, antrieji – eina per didžiąsias šventes ir atlieka metinę išpažintį, beje, šių turime daugiausia Europoje). Kaune, tyrimo duomenimis, „nominalių“ katalikų daugiau nei Lietuvoje. „Proginiai“ katalikai – tai vidurinė karta, gimusi ir užaugusi sovietmečiu, dabar grįžusi į bažnyčias. „Nominalūs“ – dažniausiai turintys aukštąjį išsilavinimą, jaunesni, vedę arba išsituokę, auginantys vaikus, turintys sąlygiškai didesnes pajamas. Bažnyčios lankymas Kaune ir visoje arkivyskupijoje suaktyvėjo atkūrus Nepriklausomybę, tačiau jauniausioje kartoje, kurią būtų galima aktyviai katechizuoti, sumažėjo. Būdingi dideli skirtumai tarp sekmadieninės praktikos ir sakramentų priėmimo. 13 proc. katalikų lanko sekmadienio Mišias. Mažėja bažnytiškumo (tiki, bet bažnyčioje nesilanko; tai daugiau jaunesni žmonės ir ypač tie, kurie kartu gyvena nesusituokę).
Pasak dr. Laumenskaitės, kasdienė malda būdinga ketvirtadaliui katalikų Lietuvoje, o maldos samprata yra paveikta naujojo religingumo ir laikoma vidiniu pokalbiu su savimi. Kaune bei arkivyskupijoje malda dažnesnė tarp moterų ir jaunuolių. Čia veikia daugiau maldos, Šventojo Rašto skaitymo grupių. Apklausa parodė, jog išpažinties einama retai, nuodėmės ir atgailos esmė nesuprantama. Prelegentės manymu, retą išpažintį labiausiai sąlygoja tikėjimo praktikos nebuvimas šeimoje. Tyrimas, be kita, atskleidė labai paplitusį tikėjimą reinkarnacija, Jėzų Kristų dažnai net ir tikintys pavadina tik pranašu ar žmogumi, turinčiu ypatingų galių.
Kur išeitis? Su kunigais dr. Laumenskaitė dalijosi mintimis apie atsivertimo svarbą. Jos nuomone, bažnyčiose reikia daugiau kalbėti apie atsivertimą kaip asmenišką susitikimą su Jėzumi, Šventosios Dvasios palietimą, melstis už atsivertimus ir atsivertusius žmones. Pusė apklaustųjų tyrimo metu, beje, sakė jog nesutiko žmonių, liudijančių tikėjimo.
Daug dėmesio prelegentė skyrė tyrimo daliai apie žmonių lūkesčius kunigams, iš kurių tikimasi tikėjimo tiesų paaiškinimo, moralaus elgesio, pakvietimo į parapijas, veiklos patikėjimo. Kaip kunigo savybės susijusios su tikėjimo praktika? Be to, kad žmonės nori šiltesnio kunigo bendravimo, jie laukia iš kunigo ir pakvietimo. Sako nedalyvaujantys parapijos gyvenime, nes kunigas jų nepakviečia; jie norėtų, bet nežino, kaip įsitraukti. Pasak dr. Laumenskaitės, kunigui ypač svarbu kalbinti žmones per jų patirtį, eiti prie jų ypač sunkiose gyvenimo situacijoje, atkreipė dėmesį, jog dabar vyksta arši kova už žmonių sielas, arši kova prieš Bažnyčią. Pirmąją konferencijos dalį viešnia užbaigė kunigų paraginimu aiškinti žmonėms apie eutanazijos priešiškumą tikėjimui – žmonės, net katalikai, linkę jai pritarti, nes laiko save nevertingais, nenaudingais, o susirgę baiminasi būti našta artimiesiems.
Antrojoje konferencijos dalyje po diskusijų mažose grupėse patys kunigai dalijosi apibendrintomis ir viltingomis mintimis iš savo sielovadinės patirties. Kunigų nuomone, „proginių“ katalikų daugiau yra dėl istorinės patirties, jie „neinvestuoja“ į tikėjimą iš naujo, bet gyvena tuo, ką yra gavę iš anksčiau, tęsia tradicijas. Nuodėmės sampratos nėra dėl to, kad nėra tikėjimo patirties. Kunigai mano, jog žmonės yra praradę kaltės, nuodėmės jausmą, tačiau sykiu išgyvena meilės trūkumą, dėl to jiems sunkiau priimti ir Dievo meilės žinią. Kunigai teigė pastebėję, kad išpažintys, nors jų retėja, tampa sąmoningesnės, nuodugnesnės, o vyrų – nuoširdesnės nei moterų. Kunigo empatija ir nuoširdumas, pasak jų, priklauso nuo to, kaip jis pats gyvena sakramentinį malonės gyvenimą. Kunigai suvokia, kaip svarbu rengtis homilijoms, bendrauti su jaunimu, būti tėvu parapijos bendruomenėje ir kiekvieną žmogų priimti kaip vaiką – tokį, koks jis yra. Pačiam skubėti pas žmones, kai, pvz., jiems atsitinka nelaimė, išnaudoti visas galimybes su jais susitikti, tačiau miesto standartai sielovadai netaikytini kaimo parapijose. Pastebėta, jog kunigams irgi reikia iš naujo užsidegti, atsinaujinti. Jiems reikia pagalbos, nes dažnai jaučiasi nepajėgūs atsiliepti į „viso pasaulio“ poreikius. Be kita, buvo pasidalyta ir kunigo pasiryžimu melstis už savo žmones asmenine malda.
Vėliau aptariant einamąsias aktualijas, vyskupas augziliaras Kęstutis Kėvalas (kuris, beje, ir LVK paskirtas nacionaliniu mastu rūpintis pašaukimų sielovada) priminė, kaip svarbu stiprinti pašaukimų pastoraciją, pakvietė skelbti parapijose apie Samuelio grupę ieškantiems pašaukimo, padrąsino melstis už pašaukimus. Arkivyskupijos Carito direktorius Arūnas Kučikas papasakojo apie atnaujintą kasmetinę prieškalėdinę Carito akciją „Gerumas mus vienija“. Su žvakelėmis bus platinamas ir advento vainikas bei lankstinukas apie šią akciją, adventą ir jo maldas. Aukos bus skiriamos konkretiems gailestingumo darbams parapijose.
Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas atkreipė kunigų dėmesį į kai kuriuos pasirengimo sakramentams klausimus: dėl Santuokos sakramento – priimti sužadėtinius į pasirengimo grupeles, jei jie ir nesituoks toje parapijoje; pranešti Civilinės metrikacijos skyriams apie visas santuokas, sudaromas bažnyčioje; dėl Sutvirtinimo – raginti nepriėmusius būtinai priimti Sutvirtinimą prieš santuoką, nukreipti, kur galėtų jam pasiruošti; paskatinti aktyvų parapijos jaunimą, kad jis susipažintų su sutvirtinamaisiais, apsilankytų pasirengimo užsiėmimuose, užmegztų ryšį, pakviestų į parapijos, Jaunimo centro organizuojamus renginius; rekomenduota sutvirtinamiesiems surengti atskiras Mišias. Kunigų dėmesys atkreiptas į tinkamą katechetų darbo atlyginimą, priešgaisrinės evakuacijos planų svarbą bažnyčiose, be to, arkivyskupas padėkojo kunigams už gailestingumo darbus – kasdienį jų budėjimą arkikatedroje šiais jubiliejiniais metais.
Konferencijos svečias Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios ir Aušros Vartų koplyčios rektorius mons. Kęstutis Latoža pakvietė visus atvykti į Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos atlaidus Vilniuje lapkričio 13–20 d., kurių tema šiemet susieta su Marijos litanijos naująja invokacija „Motina Gailestingumo“ . Pasak svečio, Gailestingumo jubiliejus jau eina į pabaigą, o gailestingumas turi tęstis, tad atlaiduose bus akcentuojami gailestingumo darbai kūnui ir sielai.
Bendra malda užbaigta konferencija tęsėsi pabendravimu prie pietų stalo kurijoje. Kita kunigų konferencija – lapkričio 9 d.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
<
