Kauno arkivyskupo homilija Kristaus Prisikėlimo bazilikoje minint šventovės konsekracijos 12-ąsias metines (2016 12 26)
Paskelbta: 2016-12-27 09:33:52

Nuotrauka Kristaus Prisikėlimo parapijos

Mieli tikintieji, brangūs Lietuvos žmonės,

iškilmingai švęsdami Jėzaus, Dievo Sūnaus, Gimimą, esame apsupti šventinės nuotaikos. Šventos Kalėdos kupinos džiaugsmo ir visada ypatingos. Ne veltui Bažnyčioje jų šventimas tęsiasi visą savaitę. Dievo Sūnus tapo mažas, tapo Kūdikis, kad mes, žmonės, taptume dideli, kad Dievas būtų arti, kad suvoktume, jog esame kilę ne atsitiktinai, skirti nežinomybės tamsai, bet Dievo sukurti, Jo norėti ir mylimi. Tai Kalėdų slėpinio prasmė.

Antrąją Kalėdų dieną minime Šv. Stepono, pirmojo kankinio, šventę ir dar geriau suprantame, kad Kalėdos nėra tik laikini sentimentai. Džiugu, kai spindi šventiniai žiburiai ir liejasi skambios melodijos, bet Kristaus Gimimas visa tai pranoksta. Kalėdų slėpinys neatskiriamas nuo kitos žinios – Kristaus pergalės prieš mirtį.

Apaštalų darbai pasakoja apie šv. Steponą, „vyrą, kupiną tikėjimo ir Šventosios Dvasios“ (Apd 6, 5), kurį su kitais šešiais vyrais pirmoji Jeruzalės krikščionių bendruomenė buvo išrinkusi tarnauti našlėms ir vargšams. Taip pat pristato jo kankinystę: po ugningos kalbos aukščiausiojo teismo taryboje, sukėlusios jos narių pyktį, Steponas buvo ištemptas už miesto sienų ir užmėtytas akmenimis. Mirė kaip ir Jėzus, atleisdamas savo žudikams (plg. Apd 7, 55–60). Evangelijoje šiandien girdėjome Jėzaus žodžius apaštalams prieš išsiunčiant juos į misiją: „Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mt 10, 22).

Tiek šv. Stepono istorija, tiek ir Evangelijos žodžiai ne tam, kad sudrumstų šventinę Kalėdų nuotaiką, o, priešingai, apvalo nuo išorinio apdangalo, kuris iš tiesų nėra Kalėdos. Jei norime tikrai priimti Jėzų į savo gyvenimą ir prailginti Kalėdų džiaugsmą, turime rinktis Evangelijos kelią: liudyti Jėzų, drąsiai tarnauti žmonėms, be baimės eiti prieš srovę, net jei tektų už tai brangiai sumokėti. Ne visi, kaip Steponas, yra pašaukti išlieti savo kraują, bet kiekvienas krikščionis visada ir visur yra kviečiamas būti nuoseklus ir ištikimas išpažįstamam tikėjimui. Krikščioniškas nuoseklumas yra malonė, kurios prašome Viešpaties, ir mūsų asmeninis tikslas, kurio siekiame kiekvieną dieną.

Šv. Steponas mirė be kartėlio ir nusivylimo, matydamas atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje (plg. Apd 7, 56). Tai žvilgsnis Kristaus kankinio, pasiaukojančio dėl kilniausios priežasties. Paprastai sakome, kad žmogui mirštant jam viskas baigiasi, viskas užsiveria. Steponas, priešingai, mato atsivėrusį dangų ir Jėzų, kurį tikėjo ir kuriuo pasitikėjo. Kai po ilgų lietingų dienų pasirodo mėlyno dangaus kraštelis, nejučia ištariame: „Pagaliau!“ Vos tik dangus pragiedrėja, vėl sugrįžta viltingas nusiteikimas. Kai mes liudijame tikėjimą, virš mūsų galvų ir mumyse veriasi giedras Dievo vilties dangus.

Bažnyčios istorijoje niekada netrūko išbandymų, neretai – žiauriausių persekiojimų. Krikščionybė neįsivaizduojama be drąsių savo brolių ir seserų, kurie tikėjimą liudijo be prievartos, aukodami savo gyvenimą. Pastarieji amžiai vėl tapo kankinių laikais. Šv. popiežius Jonas Paulius II norėjo sudaryti XX amžiaus Bažnyčios martirologijų – kankinių sąrašą. Tačiau projekto nepavyko įgyvendinti iki pabaigos. Surinkus 20 tūkstančių biografijų, darbas sustojo, nes aiškėjo, kad visų aprėpti neįmanoma – dėl tikėjimo buvo nužudyti milijonai, daugiausia komunistinėse ir fašistinėse stovyklose ar mirė persekiojami totalitarinių režimų.

Vienas tokių – garbingasis Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis, kurio beatifikacijos byla baigta, ir ateinančiais metais laukiame jo paskelbimo palaimintuoju. Kaip kunigas, jis darbavosi Rusijoje, po Spalio revoliucijos buvo du kartus teistas ir kalintas. 1929 m. slapta įšventintas vyskupu. Išlaisvintas keičiantis politiniais kaliniais su Lietuva ir gyveno Kaune. 1943 m. tapo Kaišiadorių vyskupu. Po Antrojo pasaulinio karo vėl nuteistas, paskui ištremtas, nušalintas nuo vyskupo pareigų, mirė 1962 m. Šeduvoje. Kaip ir šv. Steponas, arkivyskupas T. Matulionis išdrįso gyventi pagal sąžinę, pagal savo tikėjimą, sakyti tiesą, dėl to susilaukė persekiojimo, nenusilenkė neteisybei, nepasidavė gundymams bendradarbiauti su priešišku režimu, neišsigando ir kančios. Jo skelbimas palaimintuoju – tai didžiulis jo asmens pripažinimas visoje Bažnyčioje, o mums garbė ir didis džiaugsmas.

Prisimindami šv. Steponą, garbingąjį arkivysk. Teofilių Matulionį, neužmirškime ir šių dienų kankinių, ypač Artimuosiuose Rytuose, Egipte. Krikščionys persekiojami ir žūsta vien todėl, kad lieka ištikimi savo tikėjimui, kad Kristus jiems ne tuščias vardas, o pamatas, ant kurio pastatytas visas gyvenimas.

Šv. Stepono pavyzdžiu ir mes žvelkime į Jėzų, esantį Tėvo dešinėje. Pakelkime akis į Jėzų, mūsų „tikėjimo vadovą ir ištobulintoją“ (Žyd 12, 2), kad savo ruožtu įtikinamai liudytume apie mumyse gyvenančią krikščionišką viltį (plg. 1 Pt 3, 15) viso pasaulio žmonėms, patiriantiems iššūkių ir išbandymų.

Šv. Stepono gyvenime išsiskleidė pirmieji išgelbėjimo vaisiai, kuriuos Kristaus Gimimas ir Jo priskėlimas atnešė į pasaulį: gyvenimo pergalės – prieš mirtį, meilės – prieš neapykantą, tiesos ir šviesos – prieš melo tamsą. Tegul Marija, Kankinių Karalienė, padeda visiems tikintiesiems drąsiai gyventi savo tikėjimu ir liudyti jį kiekvienu laiku.

 

Ganytojas

Šv. Kazimieras, Lietuvos globėjas, tegul padeda atpažinti šiandienos gundymus ir juos atmesti. Pal. Jurgis Matulaitis temoko visus priimti su meile. Žvelkime į garbingąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį, įveikusį visus gundymus ir išlikusį tiesiu, garbingu lietuviu kataliku <...>. Tegul šių iškilių mūsų tautiečių pavyzdys įkvepia ir skatina mus ne konkuruoti su Dievu, o tapti panašius į Kristų.

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ
(iš I gavėnios sekmadienio homilijos)

Aktualu

Pamaldos

Šiluva

Jono Pauliaus II piligrimų kelias

Marijos radijas

Šv. Kazimiero knygynas Kaune

Svečių namai

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Parama