Atsinaujinimo diena „Štai aš visa darau nauja“ Kaune (2017 01 29)Nuotrauka Kauno kunigų seminarijos ir Silvijos Knezekytės
Sausio 29 d. Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje salėje, vyko katalikų bendruomenės „Gyvieji akmenys“ surengta Atsinaujinimo diena „Štai aš visa darau nauja“. Šią dieną drauge su renginio dalyviais, gausiai susirinkusiais į Kauną iš didžiųjų Lietuvos miestų, kitų vietovių, iš pačių įvairiausių Lietuvos kampelių, paminėtas Katalikų charizminio atsinaujinimo Bažnyčioje penkiasdešimtmetis. Tradiciškai renginio dalyviai iki jo kulminacijos – drauge švenčiamos sekmadienio Eucharistijos klausėsi konferencijų, dalyvavo darbo grupėse, už norinčius buvo meldžiamasi Užtarimo malda, per visą dieną atskiroje rūmų auditorijoje vyko Švč. Sakramento adoracija.
Ar esame „šventa tauta“?
Apie dvasinį prabudimą, „naują širdį naujiems dalykams“, atgailą ir susitaikymą dvi konferencijas vedė svečias iš Pakutuvėnų, čia įsikūrusio Šv. Antano Paduviečio vienuolyno vyresnysis kun. Gediminas Numgaudis OFM.
Pirmąją konferenciją br. Gediminas pradėjo, paties žodžiais tariant, „nepopuliariu“ tekstu iš pranašo Izaijo knygos (1, 1–21), kuriame Dievas griežtai kalba savo mylimai, išrinktajai tautai – izraelitams, nesyk nuo Jo nusigręžusiems, o paskui vėl besišaukiantiems Jo pagalbos.
„Bet ar tik žydų tautai skirtas šis tekstas?“ – klausė br. Gediminas, parodydamas mūsų šalies istorijos pavyzdžių ir kviesdamas pamąstyti, kokia galėtų būti Dievo mintis apie ją: ar mūsų tauta šventa? Ar ji taip pat nebuvo užkariaujanti? Ar tarp mūsų protėvių nebuvo piktadarių? Ar taikiai savo šalyje sugyvenom su kitomis tautomis? Ar dabar nenusigręžiame nuo Dievo eidami pas ekstraseansus, žudydami negimusius kūdikius ar priimdami įstatymus, prieštaraujančius Dievo teisei?
Konferencijos vedėjas atkreipė dėmesį į AA programą, kuri kviečia besigydantįjį atvirai peržvelgti savo gyvenimą ir papasakoti apie jį kitam (tai reiškia susitaikyti, nustoti neigti, kas vyko žmogaus gyvenime). Ar to nereikia ir mums? Kaip tauta, taip pat turime dvasinių sužeidimų, esame „surišti“ su ankstesnių kartų patirtimis. Kodėl šiandien mums sunku džiaugtis (taip pat ir Bažnyčioje), kodėl užuot laiminę kitus, mėgstam juos pakeiksnoti?
„Dvasine prasme esame panašūs į tyrus“, – sakė br. Gediminas, ieškodamas atsakymo, kas paskatintų dvasinį atsibudimą.
„Jeigu Viešpats nebūtų palikęs mums „skurdaus likučio“, mes būtume sunaikintoji Sodoma (plg. Iz). Kas tas „skurdus likutis“? Tai ištikimųjų būrelis, Viešpats pasilaikytasis. Tai šaknis, iš kurios Viešpats išaugina medį “, – kalbėjo brolis pranciškonas, atkreipdamas dėmesį, jog turime pripažinti ir Bažnyčios klaidas, už jas atgailauti ir labiausiai pasitikėti Viešpačiu, Jo gyvu ir veiksmingu žodžiu. Tik klausimas – ar pažįstame Dievą, kuris mėgsta „surišti“ žmones vienus su kitais bendra atsakomybe?
Išgydymo prašymas
Antrojoje konferencijoje br. Gediminas kvietė ieškoti šiandienio smurto šaknų – iš kur paveldėjome neapykantą žmogui, patyčias, smurtavimą – juk dėl to turime rimtų bėdų. Turime skaudžių žaizdų savo istorijoje, rimtai neatgailavome už kaltes. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje žydų tauta patyrė genocidą, tada ir vėliau sovietmečiu skaudžių represijų išgyveno kunigai ir visa Bažnyčia. Istorijoje draugiškai sugyvenome su žydais, jie ir šiandien dėkingai mini lietuvius, kurie juos gelbėjo karo metais, rizikuodami savo ir savo vaikų gyvybe. Tačiau dalis lietuvių yra stoję prieš šios tautos žmones per masinį jų naikinimą.
Konferencija baigta Atgailos malda – iš pasitikėjimo Viešpaties meile, per Jėzaus žaizdas, be kita, prašyta išgydyti, atleisti už istorijos klaidas ir kaltes, kad jaunimas nekartotų tėvų ir protėvių nuodėmių, sutaikyti su žydais, su kitais krikščionimis, katalikams susitaikyti tarpusavyje, duoti išminties išlaisvinimo ir liudijimo tarnystei – kad sutaikinimas skleistųsi Lietuvoje.
----------------------
Po pietų konferencijos dalyviai laisvai rinkosi darbo grupes ar Užtarimo maldą, kuria meldėsi „Gyvųjų akmenų“ ir „Gailestingumo versmės“ bendruomenės.
Didžiojoje salėje su renginio dalyviais susitiko dr. Žygimantas Pavilionis, tarptautinių santykių, diplomatijos, filosofijos specialistas, politikas. Jo daktaro disertacija buvo apie popiežių šv. Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI vizijas Europai. Pasak dr. Ž. Pavilionio, Europos Sąjunga buvo sukurta ant krikščioniškų pamatų išgyvenus totalitarizmą ir bandant kurti erdvę, kurioje žmogiškumo, vertybių būtų daugiau. Tačiau šiandien Europa byranti, padėtis dramatiška. Pasak svečio, svarbu orientuotis ne tik į valstybės, bet ir į žmogaus stiprinimą, o to nepadarysime be katalikiškų principų. Blogį įmanoma įveikti suvienijant jėgas dvasinei kovai.
Apie savo jaunystės kelionę Jėzaus link jaunimo grupėje pasidalijo kun. Gediminas Numgaudis OFM. Jis augo turėdamas tikinčios mamos pavyzdį. Didelį įspūdį jam darė Eucharistijos bičiulių judėjimas sovietmečiu, traukė pogrindinė veikla, literatūros platinimas. Buvo užsidegęs kovoti dėl Lietuvos laisvės, o kunigystė tam atrodė geriausias būdas. Žinomas pogrindžio kovotojas už Tėvynės laisvę Petras Paulaitis išeinantį į sovietų kariuomenę Gediminą pakvietė išsirinkti naują, vienintelį draugą – Jėzų.
„Kaip atlikti išpažintį, kad atsiversčiau?“ – šį klausimą kitoje darbo grupėje gvildeno kun. Severinas Holocheris OFM. Pasak didelę nuodėmklausio patirtį turinčio kunigo, atgaila, net ir neturint didesnės nuodėmės, yra artimesnės bendrystės su Dievu dovana. Per Sutaikinimo sakramentą galime vėl atsiversti, imtis naujos pradžios, ugdyti save dėl Viešpaties, bręsti bendrystėje su Juo.
Valdas Mackela darbo grupėje apie Šventosios Dvasios krikštą atkreipė dėmesį, jog po jo gyvenimas tampa naujas. Kas daro šiuos naujus dalykus? Dievo Dvasia perkeičia sena į nauja. Tas pats gyvenimas, žmonės, darbai teikia džiaugsmą, gyvenimas įgauna naują skonį ir tampa pilnatviškas. Šventosios Dvasios dovanos teikia galios, tuomet mes galime padaryti daugiau, nei įsivaizduojame.
Kurti aplinką, paženklintą palaiminimų dvasia
Sugrįžus iš darbo grupių į Didžiąją salę įvade į Eucharistiją Kauno kunigų seminarijos III kurso klierikas Martynas Povylaitis kalbėjo apie Dievo ir dangaus ilgesį, kurį patiria bendrystei sukurtas žmogus. Jėzus atėjo atkurti šios bendrystės. Šv. Mišios yra ypatingas Dievo ir žmogaus susitikimo momentas. Dievas ateina numalšinti alkio ir troškulio, todėl Mišios – tai dangiška puota žemėje, Dievo pokylis.
„Sudėkime ant altoriaus savo dovanas, atiduokime Jam savo gyvenimą ir leiskime Jam vesti į savo šviesą“, – kvietė jaunasis seminaristas.
Sekmadienio Eucharistijai, baigiant Atsinaujinimo dieną, vadovavo Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, koncelebravo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, kun. Gediminas Numgaudis OFM, kun. Nerijus Pipiras, kun. Algis Vaickūnas.
Homiliją pasakęs arkivysk. L. Virbalas atkreipė dėmesį į Kalno pamokslą ir Jėzaus palaiminimus, kuriais Dievas nori žmogui parodyti gerą kelią ir duoti tikrą džiaugsmą. Vis dėlto vienas dažniausių priekaištų krikščionims yra tai, kad jie liūdni, kad krikščionybė neva sugriovė senąjį žmogaus džiaugsmą. Tačiau krikščionims laimė nėra gera savijauta, laimė – būti gerame kelyje.
„Laimės tikrumą gali suteikti tik Dievas, užtikrindamas kad Jis laiko mus už rankos ir tuomet, kai esam neturtingi, alkani, ištroškę, persekiojami“, – sakė ganytojas, pabrėždamas, jog tai gerokai skiriasi nuo pigios laimės, kai jos ieškoma be įsipareigojimo kitam, be jautrumo, be savo žodžių ir darbų įsivertinimo. Savo laimės ieškojimas griaunant kito gyvenimą kartais virsta ir nusikaltimu. Tad svarbu kurti tokią aplinką, kur visa būtų paženklinta palaiminimų dvasia.
„Nesunku priimti tokius įstatymus, pagal kuriuos tėvai būtų laikomi potencialiais nusikaltėliais. Kur kas svarbiau ne bėgti paskui faktus, ne reaguoti į nelaimės, bet neleisti, kad jos įvyktų. Šeimos, vyro ir moters atsakomybės santuokoje, tėvų ir vaikų ryšio palaikymas bei skatinimas, pagalba vaikams, jaunimui suvokti brangintinas vertybes ir blogio pasekmes, kova su priklausomybėmis, gyvybės branginimas – toks yra teisingas, nors ir nelengvas bei netrumpas kelias. Geriau pamažu keliauti teisingu keliu, nei šuoliais klystkeliu. Prašykime Viešpatį padėti gyventi Jo palaiminimų dvasia, ir tai tikrai bus atsinaujinimas, atsivertimas“, – ragino arkivysk. L. Virbalas užbaigdamas homiliją.
Kita Atsinaujinimo diena – balandžio 23 d.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
