Kauno arkivyskupo Liongino Virbalo homilija I gavėnios sekmadienį
Paskelbta: 2017-03-07 09:26:17

 Krikščioniškas gyvenimas – pergalė prieš gundymą

Pradėjome 40 dienų gavėnios laiką. 40 metų išrinktoji tauta keliavo į Pažadėtąją žemę, 40 dienų Jėzus pasninkavo dykumoje. Prieš savo viešąją veiklą Jis nukeliavo pas Joną Krikštytoją ir stojo kartu su visais pripažįstančiais savo kaltę bei prašančiais Dievo už ją atleidimo. Jėzus, vienintelis be nuodėmės, buvo pakrikštytas kaip visi eiliniai (ir neeiliniai) nusidėjėliai. Evangelistas Matas sako, kad tuoj po to Jėzus „buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas“. Šie gundymai ne atsitiktinumas, ne apgailėtina klaida, bet Dvasios – Dievo Dvasios – planas, parodantis, kad jie yra neatskiriama buvimo žmogumi dalis. Tarsi Dvasia sakytų Jėzui: „Stodamas į nusidėjėlių eilę, susitapatinai su visais žmonėmis, tad žinok, kad teks patirti ir gundymą.“

Jei reikėtų išvardyti, kaip turėtume sekti mūsų Mokytoju ir Viešpačiu Jėzumi, kas sudaro mūsų krikščioniškojo gyvenimo esmę, tikriausiai sakytume: tai malda, įsakymų laikymasis, Bažnyčios praktikų vykdymas ir pan. Vargu ar kas ištartų: kova prieš gundymus. O vis dėlto, kas nori būti tikras krikščionis, neišvengiamai patirs gundymą kreipti savo gyvenimą tolyn nuo Dievo, priešinga Jam savimeilės, puikybės ir egoizmo linkme.

Tuo neabejojo uoliausieji krikščionys, pirmaisiais amžiais pasitraukdavę nuo įprastinių veiklų ir pasirinkdavę vienatvę dykumoje ar kalnuose. Ten melsdavosi, stengdavosi visomis jėgomis tapti panašūs į Kristų ir taip nugalėti demoną, t. y. gundytoją. Krikščioniškas gyvenimas jų giliu įsitikinimu – tai kova su gundytoju ir pergalė prieš jį. Toks iš esmės yra ir vienuolinio, ypač uždaro, kontempliatyvaus gyvenimo siekis.

Kaip galėtume pritaikyti visa tai mums, einantiems gavėnios keliu? Kurgi mūsų gundymai? Gal pagalvosite apie skanų maistą, kurio valgome per daug ir aptukdami kenkiame savo sveikatai; arba apie vaizdus internete, dėl kurių būtų baisiai gėda, jei kiti sužinotų, jog juos žiūrime; o gal apie slaptą norą turėti daugiau, išgarsėti labiau už draugą, kaimyną... Taip, tai gundymai, kuriuos reikia įveikti, bet jie pilkai banalūs.

Tikrasis gundymas veikia giliau – pačioje mūsų būties šerdyje. Mūsų prigimties suskilimas, netvarkingas aistringumas skatina bet kokia kaina patenkinti savo norus ir poreikius, jų visai nesiejant su visuotiniu moraliniu gėriu; viską, net ir Dievą, paversti priemone savo planams įgyvendinti; siekti tariamai gerų laikinų dalykų ir atsisakyti galutinių, esminių. Galiausiai gundymas visada yra tas pats, kaip pirmųjų žmonių: „tapti kaip Dievas.“

Žmogus yra laisvas ir atsakingas, todėl Dievo stiprinamas gali laimėti. Įveikdamas gundymus Jėzus ne tik duoda gražų pavyzdį, bet ir sustiprina bei įgalina mus – Jo brolius bei seseris taip pat nugalėti. Tam reikia tikėjimo ir askezės, į kurią kviečia gavėnia. Tai apmąstymo ir susivokimo laikas visų pirma atpažinti gundymus, nes jie būna klastingai patrauklūs. Tokie buvo Jėzaus gundymai: paversti akmenis duona, t. y. pasinaudoti savo dieviška galia pasotinti alkstančius. Ir tai atrodo teisinga. Pulti nuo šventyklos šelmens ir nustebinus visus patraukti į savo pusę. Juk tai būtų gerai. Gauti pasaulio karalysčių valdžią ir tokiu būdu įgyti galią su viltimi ją panaudoti geram. Kodėl gi ne?! Deja, tai tikros pagundos, vedančios ne į didžiausią ir kilniausią tikslą – Dievą, o Jį patį padarančios įrankiu laikinam laimėjimui, kuris galiausiai taps visų pralaimėjimu.

Nėra srities, kuri būtų laisva nuo pagundos, – tiek asmeniniame, tiek ir visuomeniniame gyvenime. Geram ir aktyviam lietuviui gali būti pagunda katalikiškumą, Bažnyčią ir tikėjimą laikyti tik pagalba savo siekiams įgyvendinti ir įsitvirtinti pasaulyje. Tikėjimas į Dievą priimamas, kai palaiko mūsų tautos ar grupės stiprybę, bet užsikemšamos ausys, kai ragina mylėti visus, net priešus. Pripažįstamas reikšmingas Katalikų Bažnyčios vaidmuo Lietuvos istorijoje, bet vos popiežius prabyla remdamasis Evangelija, pvz., kad pirma reikia žmogui padėti, o paskui klausti, kas ir iš kur jis, paskelbiamas „netikru kataliku“. Keista girdėti tokius „tikrojo katališkumo“ vertinimus. Ar tai nepanašu į fariziejus, kurie save laikė Įstatymo ekspertais ir Įstatymą atitinkančio elgesio teisėjais? Deja, jie sugebėjo prislėgti Įstatymo raide, o nepajėgė nei patys gyventi gaivinančia Dievo dvasia, nei galėjo padėti kitiems ją priimti. O tuo labiau išgelbėti iš blogio, kaip Jėzus savo mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu.

Šį pirmąjį kovo sekmadienį, kai meldžiamės už lietuvius visame pasaulyje, šv. Kazimieras, Lietuvos globėjas, tegul padeda atpažinti šiandienos gundymus ir juos atmesti. Pal. Jurgis Matulaitis temoko visus priimti su meile. Žvelkime į garbingąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį, įveikusį visus gundymus ir išlikusį tiesiu, garbingu lietuviu kataliku gimtinėje ir Peterburgo seminarijoje, Latgalos ir Peterburgo parapijose, Rusijos kalėjimuose ir lageriuose, Lietuvoje ir tarp Amerikos lietuvių. Tegul šių iškilių mūsų tautiečių pavyzdys įkvepia ir skatina mus ne konkuruoti su Dievu, o tapti panašius į Kristų.

Ganytojas

Visuomenėje, kuri Evangeliją yra linkusi matyti kaip praėjusių laikų reliktą, reikia turėti drąsos Kristų iškelti į centrą, liudyti, dalytis džiaugsmu, kad sekame Kristumi, kad Jį pažinome, kad Jis mus patraukė.

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ
(iš Devintinių sekmadienio homilijos)

Aktualu

Pamaldos

Šiluva

Jono Pauliaus II piligrimų kelias

Marijos radijas

Šv. Kazimiero knygynas Kaune

Svečių namai

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Parama