Arkivyskupo Teofiliaus Matuliono metų piligrimystė arkivyskupijos sielovados bendradarbiams (2017 03 10)Nuotraukos Manto Kuraičio
Artėjant garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijai bei atsiliepiant į Lietuvos Vyskupų Konferencijos ir Kaišiadorių vyskupo Jono Ivanausko kvietimus rengtis šiam įvykiui ir piligriminėmis kelionėmis į vietas, susijusias su T. Matulionio gyvenimu, kovo 10 dieną arkivyskupijos kurijos, institucijų darbuotojai, jaunieji savanoriai (daugiau kaip trys dešimtys) lankėsi Kaišiadoryse, Guronyse ir Birštone. Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas kvietė šioje piligrimystėje artimiau pažinti arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą ir asmenybę, kartu ir vieniems kitus, pabūti maldos, dalijimosi bendrystėje.
Šioje Jono Pauliaus II piligrimų centro organizuotoje kelionėje piligrimai patyrė, kokiu gyvu tikėjimu tebealsuoja arkivyskupo Matulionio gyventos vietos, su kokiu nuoširdžiu užsidegimu tų vietų žmonės saugo Teofiliaus Matulionio atminimą, kaip jie, tikrai Dvasios įkvėpti, nuoširdžiai priima atvykusius, dalijasi, liudija ir skleidžia žinią, kokį didį ganytoją ir užtarėją šiandien visi turime Lietuvoje.
Piligrimystė – tai dvasinė kelionė
„Tai šių dienų herojus“, – sakė kelionei palaiminęs ir joje piligrimus lydėjęs arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas, atkreipęs dėmesį, jog šiandien labai reikia Teofiliaus Matulionio dvasinio tvirtumo ir nusiteikimo, ir ši nuostata, kaip matome žvelgdami iš laiko perspektyvos, yra pergalinga.
„Piligrimystė – tai dvasinė kelionė“, – sakė vysk. Kęstutis, kvietęs gavėnios penktadienį pradėti kelią Dievo Gailestingumo vainikėlio malda.
Netrukus patogiu autobusu keliautojai pasiekė svetingai šių neeilinių metų piligrimus priimančią Kaišiadorių katedrą, kurios kriptoje saugomi žemiškieji arkivyskupo Teofiliaus Matulionio palaikai.
Ar pakartosime būsimojo palaimintojo istoriją savu laiku ir savu būdu?
Kaišiadorių katedros kriptoje piligrimai drauge šventė Eucharistiją – nedidelė erdvė, tarsi pirmųjų krikščionių katakombose, leido ypač pasijusti artimiems vieni kitiems ir Dievui. Dievo žodis, kaip sakė vysk. Kęstutis Mišių homilijoje, bylojo apie Evangelijos radikalumą – Jėzus labai rimtai kalba apie dvasinę tikrovę (plg. Mt 5, 20–26). Radikalumas, žvelgiant į Teofiliaus Matuliono gyvenimą, yra stiprybė, pačioje drumsčiausioje tikrovėje leidžianti likti skaidriu, šviesiu ir didžiu tikėjimo liudytoju.
Ganytojas atkreipė dėmesį, jog Teofilius Matulionis gerai suprato, kaip tais negailestingais laikais žmonėms reikėjo tikėjimo, ir rūpinosi jiems nuoširdžiai patarnauti. Persekiojamas ganytojas niekada nesuabejojo savo keliu, jo net ir senatvėje bijojo sovietų saugumas. Teofiliaus Matulionio ir kitų kankinių kraują ganytojas pavadino Bažnyčios brangenybe.
„Kiekvienas jau šiandien galime prašyti arkivyskupo Teofiliaus Matulionio, Bažnyčios atpažinto kaip kankinio, būsimojo palaimintojo, užtarimo, savu būdu ir savame laike pakartoti jo istoriją Dievo padedami“, – sakė vysk. K. Kėvalas.
Užtarimo paliudijimai ir kvietimas į beatifikacijos iškilmes
Vėliau piligrimus pasveikino Kaišiadorių katedros klebonas mons. Rimvydas Jurkevičius, jautriai pasidalijęs dviem įstabiais liudijimais, kad jau šiandien Dievo tarnas Teofilius yra savo tautiečių užtarėjas.
Būsimas palaimintasis neabejotinai atsiliepė į vienos šeimos artimųjų maldą ir padėjo, kad gydytojų blogiausias prognozes paneigtų ir pasaulį išvystų sveikas kūdikis. Su ašaromis akyse kita sutuoktinių pora Kaišiadorių katedroje dėkojo už kūdikį, kurio susilaukė po daugiau kaip dešimtmečio bevaikystės metų.
Be kita, katedros klebonas nuoširdžiai kvietė atvykti į beatifikacijos iškilmes Vilniuje, dalyvauti šiuose didžiuose mūsų tautai ir Bažnyčiai įvykiuose, kad būsimasis palaimintasis nebūtų tik svečias mūsų gyvenime – kad jis apsigyventų ir mūsų kasdienybėje. Teofiliaus Matulionio kančios, pasak monsinjoro, yra kryžius, apkabintas su meile – tegul tai mus stiprina, tai sujungia.
Katedros šeimininkas pakvietė į šiuo metu remontuojamą koplyčią, kurioje po beatifikacijos bus gerbiamos Teofilio Matulionio relikvijos, taip pat į Dievo Gailestingumo koplyčią, kurioje gerbiamos šventųjų Jono Pauliaus II ir Faustinos bei pal. Mykolo Sopočkos relikvijos, saugoma Gailestingojo Jėzaus atvaizdo kopija, atsiradusi vyskupo T. Matulionio rūpesčiu.
Vyskupo garbė – ir kalinio lagaminas
Atokvėpio valandėlės su arbata piligrimai buvo pakviesti ir seserų saleziečių maloniai sutikti Kaišiadorių vyskupijos pastoracijos centre, o paskui kitas įdomus susitikimas jų laukė Kaišiadorių vyskupijos kurijoje. Čia kauniečius sutiko generalvikaras mons. Algirdas Jurevičius, perdavęs ir Kaišiadorių vyskupo Jono Ivanausko sveikinimus.
Piligrimai buvo pakviesti į nedidelę istorinę ekspoziciją, o mons. A. Jurevičiaus nuotaikingas pasakojimas apie ją prieš piligrimų akis praskleidė nedidelę, bet gyvą vyskupijos istorijos dalį. Joje užfiksuotas ir tuometinio apaštališkojo administratoriaus Achille Ratti (vėliau popiežiaus Pijaus XI) apsilankymas tuomet dar statomoje Kaišiadorių katedroje, kiti katedros, vyskupijos, kanauninkų kapitulos kūrimosi reliktai ir žymūs žmonės, tarp jų, žinoma, ir arkivyskupas Teofilius, antrasis Kaišiadorių vyskupas (nuo 1943 m.).
Tarp jo garbę menančių daiktų čia, be kita, saugoma ir ortodoksų ikona, unitų dovana T. Matulioniui, menanti jo rūpinimąsi rusų pabėgėliais, ir senovinis medinis, kartu su Teofiliumi lagerius praėjęs lagaminas, tarnavęs ir kaip stalas kalinių Mišių aukai (apie 15 kalėjimo Velykų arkivyskupo Teofiliaus gyvenime mons. A. Jurevičius pasakoja straipsnyje, kuris bus spausdinamas „Artumos“ balandžio numeryje).
Mergele Marija Kankinių Karaliene, globok ir saugok mus
Vis plačiau veriantis arkivyskupo Teofiliaus gyvenimui, vis labiau širdį paliečiant jo kankinystei, piligrimai susimąstę paliko Kaišiadoris, o tolesnis kelias juos atvedė į Guronių rekolekcijų namus.
Čia pasistiprinus seserų eucharistiečių paruoštais pietumis, leistasi vysk. Kęstučio vadovaujamu Rožinio keliu apmąstant Kančios slėpinius, arkivyskupui Teofiliui ir visai mūsų tautai tekusius tikėjimo persekiojimus ir pavedant juos Mergelei Marijai Kankinių Karalienei.
Apie labiausiai laimingą sielų ganytoją
Neprailgęs kelias (kartu žiūrint filmą apie arkivyskupą Teofilių) iš Guronių piligrimus atvedė į Birštoną, sakralinį muziejų, gyvai menantį Teofiliaus Matulionio žingsnius – čia, buvusioje Birštono klebonijoje, jis apsigyveno po kalinimų grįžęs į Lietuvą, čia 1957 m. vyskupu konsekravo būsimąjį kardinolą Vincentą Sladkevičių.
Be pamatytų unikalių muziejaus eksponatų – vyskupo Teofiliaus rožinio iš duonos gabalėlių, jo ranka rašyto maldyno ir kt., neįkainojamą liudijimą piligrimai patyrė iš muziejaus direktorės Romos Zajančkauskienės.
„Aš labiausiai laimingas, kai esu sielų ganytojas“ – savo pasakojime nekart T. Matulionio mintį pabrėžė R. Zajančkauskienė, kuri 2014 metais yra apsigynusi daktaro disertaciją „Teologinių dorybių sklaida arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystės kelyje“. Ji pasidalijo ir unikalia dokumentine medžiaga, jos surinkta Rusijoje, kurios keliais T. Matulionis ėjo ir kaip kalinys, ir kaip Peterburgo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statytojas bei sumanus ir nuolankus aukų jai rinkėjas, ir kaip nuolat KGB persekiotas, tačiau nepalaužtas dvasininkas, be galo slapta įšventintas vyskupu, vėliau kaip siaubingųjų Solovkų politinis kalinys, tarnavęs kitiems kaliniams, kad tikėjimas padėtų jiems atsilaikyti prieš jų nužmoginimą.
Sumanus, drąsus, pozityvus, mylėjęs net savo persekiotojus, blogu žodžiu neužgavęs net tardytojų, bet jų gailėjęs – tokį arkivyskupą Teofilių pristatė dr. Zajančkauskienė, žinoma, pasidalydama ir Kaune praleistu jo gyvenimo etapu (be kita, dr. Zajančkauskienė minėjo ir dėka kaunietės, „Artumos“ žurnalo dailininkės Silvijos Knezekytės vyskupo Teofiliaus herbe atrastą erškėčių vainiką). Kaune T. Matulionio iniciatyva pradėta Švč. Sakramento adoracija Benediktinių bažnyčioje; joje slėpta bei išgelbėta nuo mirties žydų mergaitė; Kaune jis praktiškai rengėsi tarnystei Rusijoje, kurios labiausiai troško širdis.
Iš piligrimystės – mąstant apie drąsų, pozityvų ir giedrą tikėjimo liudijimą
Dėkingi už ypatingą pažintį su arkivyskupu Teofiliumi, kurią dovanojo nuoširdūs jo dvasios puoselėtojai Kaišiadorių vyskupijoje, autobuse piligrimai liudijo, jog juos labiausiai palietė vyskupo ir kankinio tikėjimo drąsa.
Kalbėta apie jo laikysenos pavyzdį, kuris padėtų gintis nuo šių laikų ideologinių kolonizacijų, apie jo pozityvumą ir giedrą šiais to stokojančiais laikais. Visiems didelį įspūdį padarė liudijimai apie būsimojo palaimintojo užtarimą – atrodo, Teofilius yra pasirengęs atsiliepti ir būti mūsų šeimų reikalų dangiškuoju užtarėju.
Kovo 11-osios išvakarėse piligriminė kelionė užbaigta Padėkos malda už Tėvynės laisvę ir tuos mūsų tautos didžiavyrius, tarp jų ir būsimą palaimintąjį Teofilių Matulionį, kurių ir Viešpaties dėka šiandien laisve džiaugiamės.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
