Arkivyskupijos kurijos ir institucijų darbuotojų Susikaupimo diena Kulautuvoje (2017 03 28)
Paskelbta: 2017-03-29 14:04:43

Nuotrauka Vaidos Spangelevičiūtės-Kneižienės

„Kur aš, o kur Dievas?" – į taip pavadintą Susikaupimo dieną Kulautuvoje kovo 28-ąją susirinko beveik trys dešimtys arkivyskupijos kurijos ir institucijų darbuotojų, o su jais drauge ir Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas. Susikaupimo dienai vadovo svečias iš Telšių vyskupijos, kanauninkas Vilius Viktoravičius, Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės parapijos klebonas ir dekanas, vyskupo vikaras Klaipėdos kraštui.

Rekolekcijų rengėjai parinko nepaprasto gamtos grožio aplinką ir tėvų jėzuitų namų jaukumą, vertą įsimąstyti, provokuojančią temą, o Dievas dovanojo gražų orą ir ypač – žmogiškai paprastą Susikaupimo dienos vadovą kun. V. Viktoravičių. Jo dėka nė patys nepajutome, kiek daug ir noriai dalijomės, šiltai bendravome ir stiprinome vieni kitų tikėjimą, buvome akinami nauju žvilgsniu pažvelgti į Dievo kūrybą – gamtą, atidžiau pažvelgti į save ir šalia esančius žmones, paieškoti Dievo ženklų bei „įkūnyti“ tikėjimą – per konkrečius gerus darbus, ypač tinkančius gavėnios metui. Dienos laiko diduma, be užsiėmimų grupėje ir pavieniui, buvo skirta maldos bendrystei – kalbant Valandų liturgijos maldas, adoruojant Švč. Sakramentą ir drauge švenčiant Eucharistiją.

„Ar kas pasikeistų, jei mūsų nebūtų?“ – iškart nuo klausimų Susikaupimo dieną pradėjęs kun. Vilius vėrė prieš akis platesnį horizontą, nei pastebime prie darbo stalo ar kitur kasdienybėje. „Kas aš prieš didžiąją galaktiką?“ – kvietė mąstyti ir pasidalyti ne tik tuo, ką žinome, pavyzdžiui, apie žvaigždžių ir kitų dangaus kūnų sistemas, bet ir tuo, ar dažnai apskritai pakeliame akis į žvaigždes – šis žvilgsnis taip pat padėtų apsisaugoti nuo susireikšminimo. Žmogus siekia pažinti visatą ir save, tačiau sunkiai pajėgia atsiplėšti nuo žemės, yra (pasak prel. A. Rubšio) dužlus žemės vaikas. Tačiau suvokimas, kad jis nėra atsitiktinumas, kun. Viliaus mintimi, teikia žmogui džiaugsmą, leidžia atpažinti savo vietą ir išgyventi darną su Kūrėju, patirti Dievą ir pažinti meilę.

Po šios įžangos buvome pakviesti į gamtą paieškoti Dievo ženklų. Su džiaugsmu ėmęsi šios skautiškos užduoties (kun. Vilius žinomas kaip skautų dvasia užsidegęs jaunimo vadovas), jau po valandėlės žmonės (dauguma miesto gyventojų) liudijo apie kūrinijos grožį, patirtą per pasivaikščiojimą bundančiame pavasariui miške – apie išgirstus garsus, pvz., paukščio kalenimą į kamieną (nenuilstantį, tarsi paties Viešpaties į žmogaus širdį), pastebėtas formas, spalvas, netgi kvapus (žolelių, kurios – ar kada atkreipėme dėmesį? – Kūrėjo sumanymu visos kvepia kitaip), pilna krūtine įkvėptą kasdienę Dievo dovaną – šviežio oro gurkšnį, ekologijos svarbą. Kai kurie saulės atokaitoje sakė prisiminę ir savo mylimas šeimas, artimiausius žmones, o įkvėpti akimirkos grožio jiems pasiuntė ir pirmųjų žibučių „asmenukę“.

Per antrą užsiėmimą atkreipęs dėmesį į išminčių kelionę pagal žvaigždę danguje, šv. Juozapo, Marijos Sužadėtinio, suvoktą realybę ir priimtus protingus sprendimus išsaugojant Šventąją Šeimą, kun. Vilius kalbėjo apie žmogaus tiesos paieškas, kuriose krikščionys turi pagundą nebūti Dievo žmonėmis, ragino būti besidalijančius, atvirus kitiems, nes Dievas prabyla ir per santykius. Kunigo mintimi, visa yra Dievo tikrovė, kuri paliečia širdį ir gydo, jei ta širdis yra atvira Dievui, kitiems žmonėms, pasauliui, be įsikirtimo į savo tiesą.

Čia pat gavus antrą skautišką užduotį – eiti ir padaryti po vieną gerą darbą, vėliau ne vienas prisipažino, jog tai iš pradžių neatrodė lengva. Kita vertus, visi netrukus dalijomės, regis, tokiais, paprastais, bet svarbiais sumanymais pamaloninti kitą, pasitarnauti kitam – vieni suspėję netgi pakalbinti vietos gyventojus ir prašnekti apie Dievą, kiti – paskambinti žmogui „be reikalo“, treti – pasimelsti už tą, kuris kaip tik tuomet prašė maldos ir pan.

„Stengiamės būti Dievo ženklais vieni kitiems, bet turime didįjį ženklą – patį Jėzų Eucharistijoje. Tai visa nušviečia ir dovanoja nuolatinę Jo artumą – ir tada, kai išgyvename kančią, nesėkmę, kai nusiviliame. Jėzus nuolat kviečia: „Aš esu čia“, tad švęskime Jo artumą“, – sakė vėliau arkivyskupas Lionginas, pradėdamas šv. Mišias, kuriose malda buvo užtarta ir visa arkivyskupijos bendruomenė – vyskupai, kunigai, seserys ir broliai vienuoliai, institucijose dirbantys žmonės, jau iškeliavusieji pas Viešpatį ir visi tikintieji, arkivyskupijos šeimos nariai.

Homiliją sakęs kun. Vilius atkreipė dėmesį į vandens įvaizdį – per panardinimą į Krikšto vandenį tapome naujais žmonėmis, Evangelijos pasakojime apie išgydymą Betzatoje Viešpats yra tas, kuris sujudina vandenį, kad sergantieji pasveiktų. Silpnas, nespėjantis į šį vandenį žmogus prašo Viešpaties pagalbos ir yra Jo išgydomas: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ (Jn 5, 8).

„Jėzus yra tas, kuris sujudina vandenį, sujudina žmogaus širdį. Jis kviečia judėti iš savo tingėjimo, nerangumo, nenoro keistis. Imk ir judėk – jei judėsi, Dievas bus su tavimi, Jis parodys tau kryptį“, – sakė kun. Vilius Viktoravičius, prašydamas šios Susikaupimo dienos dalyvius priimti Jėzaus kvietimą – per visas savo negalias ir nenorus eiti su Juo.

 Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba

 

 

Ganytojas

Dievo artumas žmogui jau dabar apšviečia pasaulį su visu liūdesiu, problemomis ir skausmais. Šį artumą atskleidžia tikėjimas, atveriantis vartus Dievui, kad Jis įžengtų į mūsų gyvenimą, teiktų stiprybės eiti pirmyn. Mumyse yra vietos Dievui, tik priimkime Jį kaip Marija.

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ
(iš homilijos Pažaislyje)

Aktualu

Pamaldos

Šiluva

Jono Pauliaus II piligrimų kelias

Marijos radijas

Šv. Kazimiero knygynas Kaune

Svečių namai

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Parama