Balandžio 1 dieną per 50 Švč. Sakramento adoruotojų (arkikatedroje ir Švč. Sakramento bažnyčioje Kaune) dalyvavo gavėnios Susikaupimo dienoje „Būkite šventi, nes aš esu šventas“ (1Pt 1, 16). Šios dienos maldai vadovavo ir vedė konferencijas Šv. Jono kongregacijos broliai Matas ir Jonas Chrizostomas. Pirmojoje paskaitoje buvo aptarta, ką apie šventumą sako Biblija, antroji skirta santykiui su šventumu.
Susikaupimo diena vyko arkikatedros parapijos namuose. Be paskaitų, Švč. Sakramento adoruotojai drauge meldėsi, garbino Jėzų Eucharistijoje, drauge šventė Mišias, skaitė Šventąjį Raštą lectio divina būdu, dalijosi agapėje.
Remdamasis Šventuoju Raštu br. Matas atskleidė Dievo troškimą, kad Jo išrinktoji tauta būtų šventa. Senajame Testamente, Kunigų knygoje (17–26 skyriai), pvz., plačiai kalbama apie šventumo įstatymą, parodantį, ką daryti, kad tauta nusigręžtų nuo to, kas nėra Dievas, ir atsigręžtų į tikrą Dievą. Senajame Testamente pabrėžiamas ryšys tarp Viešpaties artumo ir apeiginio švarumo. Tačiau argi Dievui reikia tautos meilės? Argi Dievas jaučiasi vienišas be jos? Dievas galvoja ne apie save – Jis galvoja apie savo tautą.
Vėliau Naujojo Testamento raginimą siekti šventumo pagrįsdamas šv. Petro, šv. Pauliaus žodžiais („šventas yra tasai, kuris jus pašaukė“, plg. 1 Pt 1) , br. Matas atkreipė dėmesį, koks svarbus yra gavėnios metas atsigręžti į Viešpatį. Tai skirta ne tik gavėniai, bet ir visam krikščionio gyvenimui – pasirengimui gyventi amžinąjį gyvenimą su Dievu. Ši mintis gali teikti jėgų, būti impulsas siekti šventumo dabar.
Brolis joanitas atkreipė dėmesį į Dievo pedagogiką, kuria Jis ruošė savo vaiką – savąją tautą kažkam naujam – tai yra Jėzaus parodytam meilės įsakymui, atveriančiam pačią žmogaus širdį. Tai ne „įstatymo raidė“, bet gyvybę teikiantis Dvasios įstatymas – mylėti vieniems kitus. Tai veda į šventumą.
„Pats Jėzus yra mūsų šventumo pavyzdys. Jis yra nužymėjęs šventumo kelią. Jis pats yra Kelias“, – sakė br. Matas, pastebėdamas, jog Jėzaus meilė buvo plačiai atvertos rankos visiems; ji negalvojo apie save, bet galvojo apie kitą. Jeigu Jėzus taip nusižemina tarnaudamas kitiems, kaipgi mums nedaryti to paties?
„Mūsų gyvenimas iš tikrųjų turi prasmę. Visa, ką darome, svarbu amžinybei“, – sakė Susikaupimo dienos svečias, atkreipdamas dėmesį, kad netikintis žmogus mano, jog jo gyvenimas praeina be jokių pasekmių. Tai skatina jį ieškoti tik malonių patirčių, nepaisyti kitų. Tikintis žmogus, atvirkščiai, viską atiduodamas, viskuo pasidalydamas, stoja prieš Dievą tuščiomis rankomis, tačiau iš Jo gauna viską – Jį patį, nes Jis pats yra didžiausia laimė ir ramybė.
Vėliau švenčiant Eucharistiją, jai vadovavęs br. kunigas Jonas Chrizostomas sakė homiliją, o joje atkreipė dėmesį į fariziejų ginčą, ar Jėzus yra Mesijas (plg. Jn 7, 40–53). Ši Evangelija, pasak brolio joanito, yra padrąsinimas: negalėdami tobulai pažinti, galbūt kažko nesuprasdami mes galime priimti tai su pasitikėjimu.
„Geriau pasilikti meilėje be tobulumo“, – sakė br. Jonas Chrizostomas, paminėdamas ne šaltą, logišką, bet nebijantį klysti, atvirą protą ir ypač į šventumą vedančią mažutėlio širdį.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
