Kauno arkivyskupijos augziliaro vyskupo Kęstučio Kėvalo homilija arkikatedroje (2017 04 14)
Paskelbta: 2017-04-14 10:40:39

Priimti Viešpatį, plaunantį kojas

Didžiojo ketvirtadienio vakaro šv. Mišios mums primena du esminius krikščioniškojo gyvenimo aspektus: tai rinktis prie Viešpaties vakarienės stalo ir padėti kitam žmogui. Tai žmogaus, kuris seka Jėzumi, gyvenimo esmė. Visa kita rikiuojasi aplink tai. Kad žmogus būtų krikščionis, jis turi reguliariai švęsti Eucharistiją ir savo meilę Dievui parodyti tarnaudamas kitam žmogui, mazgodamas kojas kaip Jėzus.

Velykų vakarienė, kurią valgė ir Jėzus su savo mokiniais, gan nuodugniai aprašyta Išėjimo knygoje: „Avinėlis turi būti valgomas tą pačią naktį; jis bus valgomas iškeptas ant ugnies su nerauginta duona ir karčiosiomis žolėmis. <...> Jį taip turėsite valgyti: susijuosę juosmenį, su sandalais ant kojų ir lazda rankoje; valgysite jį paskubomis.“ (Iš 12, 8–11). Mes čia įžvelgiame, kad taip nusakomas ir mūsų krikščioniškasis gyvenimas. Juosmens susijuosimas rodo pasirengimą tarnauti savo artimui ir pasauliui.

O tada sakoma: „Ši diena bus jums atminimo diena: švęsite ją kaip iškilmę VIEŠPAČIUI per kartų kartas, švęsite ją kaip amžiną įsaką“ (Iš 12, 14). Izraelio tauta tą nuostabų išsilaisvinimą iš Egipto vergovės pereinant Raudonąją jūrą minėjo šia Paschos, arba Velykų švente, prisimindami maloningus Dievo darbus, Jo artumą, Jo vedimą ir Jo palaikymą. Šis ištikimas šio įsakymo vykdymas išlaikė šio Perejimo atminimą gyvą iki pat Jėzaus laikų.

Kristus ir Jo mokiniai, artėjant dramatiškiems Didžiojo penktadienio įvykiams, taip pat valgė paruoštą Velykų avinėlį. Tačiau šios vakarienės metu atsitiko tai, kas pranoko Išėjimo knygoje aprašytą šventės prasmę. Apie tai šv. Paulius, rašydamas laišką Korinto bendruomenei, liudija: „Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.“ (1 Kor 23–25). Šiuo veiksmu Velykų vakarienės Perėjimo šventimas tapo perkeitimo šventimu, kur duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Jėzus čia patvirtina savo mokymą apie Jo kūno ir kraujo priėmimą, kuris yra būtinas, kad žmogus pasiektų amžinąjį gyvenimą. Jis yra sakęs: „Kas nevalgys mano kūno ir negers mano kraujo neturės savyje gyvybės“ arba „kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“.

Taigi Paskutinės vakarienės metu Jėzus ištarė testamentinius savo gyvenimo žodžius įsteigdamas Eucharistiją, patį brangiausią Bažnyčios turtą. Tai žodžiai, kuriuos ištikimai Bažnyčia kartoja, sekdama savo Mokytojo paliepimą tai daryti Jo atminimui kiekvienų šv. Mišių metu. Tačiau šv. Paulius toliau prideda labai svarbų įspėjimą sakydamas: „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės“ (1 Kor 27–28). Bažnyčia visada šią nuorodą suprato kaip būtinybę žmogui būti savo širdyje švariam, kad vertai ji būtų priimta. Tai yra sąlyga: žmogaus dvasinė būklė turi būti sveika, kad jis vertai priimtų šią dovaną. Žmogaus švarumas ar nešvarumas priklauso nuo jo širdies.

Neatsitiktinai Paskutinės vakarienės metu pokalbis pasisuko ir apie žmogaus dvasinę švarą. Mūsų skaitytoji Jono evangelija pasakoja: „Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs“ (Jn 13, 4–5). Petrui kone pasipiktinus tokiu Viešpaties veiksmu, atseit „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ (Jn 13, 8), Jėzus paaiškina, kad tai būtina, jei Petras norįs turėti dalį su savo mokytoju. Ir tada dar prideda, kad „kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“ (Jn 13, 10). Bažnyčia šį išsimaudymą suprato kaip krikšto maudyklę, kur žmogus plaunamas krikšto vandeniu ir gauna Jėzaus Kristaus malonę amžinajam gyvenimui. Tačiau čia įspėjama, kad šią švarą galima ir prarasti, būtent tai, kas ir atsitiko Judui, dėl ko Jėzus apgailestavo sakydamas mokiniams: „esate švarūs, deja, ne visi.“

Ir vis dėlto šis kojų mazgojimas buvo skirtas ne tik aptarti žmogaus dvasinės švaros temai. Kojų mazgojimu Jėzus parodė tai, kas pranoko  bet kokius mokinių įsivaizdavimus, kas yra jų Mokytojas. Gali visko būti, kad Jėzų paskatino šiam veiksmui tarp mokinių kilęs ginčas, „kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu“, kaip sako mums Luko evangelija. Čia Jėzus pastebi, kad „kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas“ (Lk 22, 26). Kojų plovimu Jėzus parodo, ką turi daryti Jo mokiniai. Kristaus mokiniai turi priimti šią Dievo meilės iniciatyvą ir priimti Viešpatį, jiems plaunantį kojas. Žmogaus įsivaizdavimas apie Dievą yra toks: Tu nugalėtojas, Tu turi galią. Negali leistis būti žeminamas, būti nuolankus. Tu turi valdyti tautas geležine lazda ir priešus patiesti po savo kojomis. Jėzui, plaunančiam mokiniams kojas, tenka iš naujo padėti mokiniams suvokti, kad Dievo galia yra kitokia, kad Mesijas į šlovę turi įeiti ir į ją nuvesti per nuolankumą ir kančią. Jie turi suprasti, kad didvyriškumas, kurį Petras vėliau parodo, smogdamas kareiviui kalaviju, čia netinka. Jis turi atsisveikinti su savo poelgių didvyriškumu ir išmokti mokinio nuolankumo. (plg. Benediktas XVI, „Jėzus iš Nazareto“, II d.). Reikia išmokti nenurodinėti Dievui, ką Jam daryti, bet mokytis priimti Jį tokį, koks Jis mums pasirodo. Tai nuolankumo mokykla, kitiems tarnaujant, tapti pamažu tikru Dievo paveikslu.

Brangieji, „Viešpats prieš mūsų akis iškyla kaip Dievo tarnas – kaip tas, kuris tapo mūsų tarnas, nešantis mūsų naštą ir per tai dovanojantis tikrąjį švarumą, gebėjimą būti su Dievu“ (Benediktas XVI, „Jėzus iš Nazareto“, II d.). Šiandien esame kviečiami tai priimti ir daryti Jo atminimui ir sudabartinimui. Eucharistija ir kojų plovimas yra dvi išraiškos tos pačios meilės, patikėtos mokiniams: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 15). Didįjį ketvirtadienį mokiniams Jėzus davė pagrindinę kelionės taisyklę: „Mylėkite vieni kitus taip, kaip aš jus mylėjau.“

Šiandien ir mums kiekvienam Jėzus ištaria: „Tai darykite mano atminimui.“ Per šv. Mišių šventimą mes susivienijame su Išganytoju, nes aktyviai dalyvaujame Jo atminime. Eucharistija yra neįtikėtina dovana pasauliui, nes mes vienijamės su Kristumi, su Dievu. Tačiau Jis taria: „Tai darykite mano atminimui“ ir mazgodami vieni kitiems kojas, kad galėtume vienytis ir vieni su kitais, nes čia, žemėje, prasideda mūsų ateinančios bendrystės išgyvenimas Dangaus Karalystėje. Telaimina Viešpats šią mūsų kelionę žemėje žengiant per Didžiojo penktadienio dramą į Velykų džiaugsmą. AMEN.

 

Ganytojas

Visuomenėje, kuri Evangeliją yra linkusi matyti kaip praėjusių laikų reliktą, reikia turėti drąsos Kristų iškelti į centrą, liudyti, dalytis džiaugsmu, kad sekame Kristumi, kad Jį pažinome, kad Jis mus patraukė.

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ
(iš Devintinių sekmadienio homilijos)

Aktualu

Pamaldos

Šiluva

Jono Pauliaus II piligrimų kelias

Marijos radijas

Šv. Kazimiero knygynas Kaune

Svečių namai

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Parama