Balandžio 21 dieną į ugdymo seminarą susirinko maldos grupių vadovai. Seminarą rengė arkivyskupijos kurija, o jis vyko Šv. Jono Krikštytojo pastoracijos centre. Su dviem dešimtimis maldos žmonių, kurie kviečia ir ugdo maldos grupelių ar bendruomenių veiklą parapijose ar kitur, nuo vėlyvos popietės iki vakaro bendravo du seminaro vedėjai – Dovilė Kačiulytė ir dr.Benas Ulevičius.
„Prisikėlęs Kristus kviečia į bendruomenę“ – taip pavadinta tema pranešimą buvo parengusi Dovilė Kačiulytė. Ji rėmėsi Evangelija apie Jėzaus mokinius Emauso kelyje, o vėliau seminaro dalyvius pagal klausimus pakvietė į jų pačių pasidalijimą. Žmonės mielai dalijosi, kas jiems padeda atpažinti Jėzų esant šalia, kada atpažįsta prisikėlusį Kristų savo maldos grupėje, bendruomenėje. Jie dalijosi, kokie troškimai paskatino tarnystei maldos grupėje ar bendruomenėje, ar pastebi šios tarnystės vaisių bei kaip norėtų ar galėtų atsiliepti į tuos lūkesčius, kuriuos maldos grupėms šiandien turi Bažnyčia.
Pranešime, skirtame Rytų ir Vakarų Bažnyčių maldos praktikoms, dr. Benas Ulevičius daug dalijosi apie maldą, jos reikšmę žmogaus dvasiniam gyvenimui (pasitelkdamas ir vaizdingų palyginimų). Žmogus, kuris geba melstis, yra nuolatinėje Dievo malonėje. Jis visas yra persismelkęs Dievu – kaip geležis ugnyje: jis atrodo kaip ugnis, bet lieka geležimi. Per maldą Dievas tarsi „įsodina“ mus į gebėjimą būti malonėje – kaip ąžuolas gilę. Visoje gilėje jau yra ąžuolas, ir jai nieko netrūksta. Be maldos esame tarsi nutirpusia širdimi. Dievas stovi ir beldžia, bet viduje nieko nėra. Malda grąžina žmogų į save, į savo širdį (rytietiškose maldos praktikose manoma, jog malda siekiama sugrąžinti žmogų į budrumą). Žmogaus širdis yra sandoros su Dievu vieta.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba