Vieną dieną kaip ši, lygiai prieš 100 metų, taip, kaip jau buvo apsireiškusi šioje vietoje 1608 metais, Mergelė Marija pasirodo Portugalijos Cova da Iria lygumos kaimelyje trims labai vargingos kilmės vaikams.
Trys jauno amžiaus vargingos kilmės piemenėliai buvo šio apsireiškimo dalyviai. Tuomet Liucijai de Jesus Santos buvo 10 metų, ji buvo vyriausia iš visų, ir ją lydėjo jos pusbroliai – devynerių metų Pranciškus Marto ir septynerių sesutė Jacinta Marto. Pasaulis išgyveno skaudų Pirmojo pasaulinio karo išbandymą.
Dabar praėjo 100 metų nuo apsireiškimų, kurių iš viso buvo 6, nuo gegužės iki spalio mėn. Visuomet 13 dieną, išskyrus rugpjūčio mėnesį, – tuomet apsireiškimas įvyko 19 dieną, nes regėtojai buvo kalėjime ir jiems buvo grasinama.
Šių vaikų šeimos dirbo laukuose. Vaikai ganė nedidelę bandą. Jie nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, bet turėjo pakankamą religinį mokymą, perduodamą iš lūpų į lūpas parapijose, taip pat buvo mokomi Liucijos motinos. Jie buvo labai vargingos kilmės, bet ne skurdžiai. Gyveno kaimo gyvenimą, paprasti ir laimingi, dirbo kasdienį darbą, o sekmadieniais ilsėjosi.
Apsireiškimų metu Mergelė kvietė vaikus į atsiteisimo praktiką už žmonių nuodėmes ir prašė juos melstis rožinį. Antrajame apsireiškime Liucijai bus patikėta žinia, kad jos pusbroliai greitai paliks šį pasaulį.
Iš tiesų Pranciškus pirmas mirė 1919 metais, o Jacinta paskui jį 1920 metais. Jie buvo paskelbti palaimintaisiais 2000 m. gegužės 13 d., o šiandien popiežius Pranciškus juos paskelbs šventaisiais.
Liucijai teko gyventi gerokai ilgiau nuo to momento, kai Jėzus norėjo pasinaudoti ja, kad sustiprintų pamaldumą Švč. Mergelės Marijos Širdžiai. Mirė 2005 metais, 98 metų amžiaus, būdama seserimi karmelite Koimbros šventosios Teresės vienuolyne Portugalijoje.
Trečiajame apsireiškime perduodama „garsioji paslaptis“, kurią Liucija užrašė po daugelio metų, jau būdama dorotiečių vienuole Tujo mieste Ispanijoje, keturiuose 1935–1941 m. laikotarpiu parašytuose atsiminimuose. Iš trijų paslapties dalių ji užrašė tik dvi pirmąsias, jausdama, kad dangus jai dar neleidžia atskleisti trečiosios dalies. Po to iš paklusnumo sutiks tai padaryti, bet įdės į voką ir užantspauduos, ir jį bus galima atplėšti tik po 1960 metų.
Pirmoji paslapties dalis kalba apie gąsdinančią pragaro viziją, antroji – apie pamaldumą Švč. Mergelės Marijos Širdžiai ir yra susijusi su Rusijos atsivertimu, o trečioji atskleidė viziją, kurios prasmė turėjo paaiškėti tik po 1981 metų gegužės 13 dienos pasikėsinimo, kai popiežius šv. Jonas Paulius II paprašė perskaityti užantspauduotą laišką, ankstesnių popiežių jau skaitytą, tačiau nepaskelbtą. Tai buvo Motinos ranka, kuri nukreipė kulkos trajektoriją, – po trylikos metų sakys šv. Jonas Paulius II, – ir agonijoje esantis popiežius sustos ties mirties slenksčiu (1994 m. gegužės 13 d.). 2000-ųjų Didžiojo Jubiliejaus proga kardinolui J. Ratzingeriui buvo duotas uždavinys teologiškai pakomentuoti šią trečią paslapties dalį, kuri buvo paskelbta faksimile.
Kalbėdama apie privačius apreiškimus ir ekstraordinarinius mistinius fenomenus, Bažnyčia visuomet yra atsargi ir atlieka ilgą tyrimą.
Žinome, kad visa, ką Dievas norėjo pasakyti, jau buvo pasakyta per Jo Sūnų Jėzų Kristų, kuris yra Apreiškimo pilnatvė. Nė vienas privatus apreiškimas negali būti viršesnis.
Tačiau tame pačiame Apreiškime, kuris mums buvo paliktas Šventajame Rašte ir kurį skelbia Bažnyčia, kalbama apie Šventąją Dvasią, nušviečiančią Bažnyčios mokymą bei interpretavimą visiems tikintiesiems: Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs (Jn 16, 12–15) .
Taigi naujo tikėjimo turinio nėra. Dvasia mus veda link to, ko mokė Jėzus, ir savo šviesa mums atveria supratimą čia ir dabar apie Dievo kelius per visą istoriją. Ta pati Dvasia, Tėvo ir Sūnaus kartu siųsta, yra charizmų šaltinis ir dalyvauja mistiniuose bei pranašiškuose fenomenuose. Daugybė Naujojo Testamento tekstų kalba būtent apie tai.
Šių nuolankių piemenėlių liudijimas tapo ryškus ir pranašiškai stiprus XX amžiaus istorinių įvykių tėkmėje. Tai Pirmojo pasaulinio karo pabaiga ir Antrojo pradžia; Rusijos ir viso pasaulio paaukojimas Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai, kurį pirmiau atliko popiežius Pijus XII, o vėliau, po kriminalinio pasikėsinimo į savo asmenį 1981 metais, šv. Jonas Paulius II; komunistinio režimo sistemos, kuri pasižymėjo karingu ateizmu ir totalitariniu žiaurumu, griuvimas Sovietų Sąjungoje ir Fatimos paslapties paskelbimas – šv. Jonui Pauliui II 2000-ųjų Didžiojo Jubiliejaus proga atskleidus trečiąją jos dalį, tikintiesiems buvo akivaizdžiai parodytas trijų piemenėlių liudijimo autentiškumas.
Stebinanti Fatimos vaikų, regėtojų, istorija mums atskleidžia Dievo veikimo stilių. Nuoroda į Marijos Nekalčiausiąją Širdį sutampa su bibline kalba apie jos malonės pilnatvę ir apie jos tobulumą – ji ištikima „Viešpaties tarnaitė“, tikinčiųjų pašaukimo ir visos Bažnyčios pavyzdys. Šių nuolankių vaikų Mergelė klausė, ar jie nenorėtų pasiaukoti Dievui, kad visus jiems duotus kentėjimus iškęstų kaip atsiteisimą už nuodėmes, kuriomis yra įžeistas jos Sūnus.
Piemenėliams patikėta misija mums primena šv. Pauliaus žodžius iš Pirmojo laiško korintiečiams, kuriame matome Dievo logiką – Dievas nesirenka pačių gabiausių pagal pasaulio suvokimą, bet suteikia jėgų tiems, kuriuos išrenka misijai: Tik pažvelkite, broliai, kas gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų. Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą (1 Kor 1, 26–29).
Dievas apstus gailestingumo (Ef 2, 4) norėjo atskleisti mums savo gailestingumo planus per Jėzų Kristų, ir tai girdime Laiško efeziečiams pradžios palaiminime (Ef 1, 3–14). Fatimoje Dievas pasirinko Motiną, kad visiems skelbtų: „Atgaila, atgaila, atgaila!“, kad atkreiptų žmonijos dėmesį į savo Sūnaus paskelbtą žinią: Atsiverskite ir tikėkite Evangelija! (Mk 1, 15). Marijos moteriškas veidas, matomas Kanoje, mus kviečia vykdyti Dievo gailestingumą meldžiantis už nusidėjėlius. Marija yra tobula Jėzaus mokinė ir pats tobuliausias Evangelijos įgyvendinimas. Jos didybė yra sujungta su dvasine mokinyste, sakančia: Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi (Lk 11, 28).
Brangūs broliai ir seserys, Dievo Motina mus kviečia ne į ką kita, bet į atsivertimą, ištikimybę Evangelijai, aktyvų bendradarbiavimą perkeičiant šį pasaulį. Kalbama apie mentaliteto perkeitimą, atsivėrimą Dievo gailestingumui, kad taptume Jo įrankiais. Benediktas XVI Fatimoje prieš septynerius metus sakė: Žinia mus kviečia į nuolatinį atsivertimą, atgailą ir teologines tikėjimo, vilties ir meilės dorybes.
Šis Fatimos įvykių paminėjimas mus turėtų kviesti į rimtą sąžinės patikrinimą: kokia vieta mūsų dienoje tenka ištvermingai maldai? Kaip elgiamės išbandymų ir gundymų metu? Jeigu norime, kad Kristaus šviesa iš naujo apšviestų mūsų kultūrą, kuri ir vėl yra temdoma mirties šešėlio, turime klausti savęs, ar mūsų tikėjimo židinys kasdien kurstomas. Tik tas, kuris bus pajėgus pakelti kryžių ir išbandymų naštą, pajėgs mylėti nežiūrėdamas įžeidimų, liks kantrus, net kai nebus jokios vilties, taps įrankiu, perkeičiančiu ir kuriančiu naują pasaulį.
Šiandien ypač melskimės, kad mes, mūsų laikų pasaulio vyrai ir moterys, vykdytume dangaus Tėvo valią ir taip labiau taptume Kristaus broliais ir seserimis, labiau Tėvo vaikais ir labiau broliais ir seserimis vieni kitiems. Melskimės, kad mūsų Motina, Švenčiausioji Marija, kurią šiandien švenčiame kaip Fatimos Mergelę, mus vestų, mus guostų ir visuomet mus globotų! Amen.
