Birželio 20 dieną pirmąsyk Miesto misijų susitikimas vyko „Pilies sodo“ kavinėje, be to, ir daugiausia dėmesio bei atgarsio visuomenėje sulaukiančia tema – Bažnyčios pinigai. Jai suformuluoti arkivyskupijos kurijos sielovados komanda pasitelkė dar nuo Žemaitės laikų žinomą posakį: „Kunigai Dievo apaštalai, o į pinigus kaip vanagai.“ Ar tikrai taip?
Į šį klausimą bei kaip šiandien gyvena parapijų, ypač mažesnių, kaimo, bendruomenės, apie ką mąsto jų ganytojai, pasidalyti su kauniečiais „Pilies sode“ atvyko Krekenavos parapijos klebonas kun. Gediminas Jankūnas. Draugišku tonu, su humoristine gaidele kunigo dėka vykęs pokalbis vėl neišsiteko skirtame laike ir užtruko beveik dvi valandas – atėjusieji į susitikimą uždavė ir klausimų, nors, tiesa, jų tikėtasi kur kas aštresnių.
Krekenavos klebonas pasidalijo, kaip jis tvarkosi savo parapijose – čia dirba samdomi darbuotojai, atlaisvinantys kunigą jo tikrajam sielovadiniam darbui, tačiau jie ugdomi suprasti savo darbą kaip tarnystę – čia neužtenka įprastų darbinių įgūdžių, reikia mokytis jausti plačią atsakomybę už savo parapiją, Bažnyčią, suvokti krikščioniškos bendruomenės misiją, bendravimo kultūrą.
O kaip tvarkomi pinigai? Į šį visų kavinėje lauktą klausimą kun. Gediminas reagavo visai paprastai: pirmiausia viešai paskelbiant rinkliavų aukas. Kad Bažnyčia nėra pertekusi pinigų, kun. Gediminas šmaikščiai iliustravo pavyzdžiu iš prekybos centrų: visi žinome, kaip šilta ir jauku ten, kai, pvz., artėja Kalėdos, ir kaip tai skiriasi nuo mūsų bažnyčių, kur šąlame žiemą, o vasarą žliaugte žliaugia prakaitas. Ne viena bažnyčia, įsirengusi nors kokią šildymo sistemą, netrukus pradeda stokoti pinigų šildymui.
Kur išeitis? JAV studijavęs kun. Gediminas atkreipė dėmesį, jog ten parapijų bendruomenės visiškai turi save išlaikyti, valstybė neremia pastatų išlaikymo, remontų. Mes stokojame sąmoningumo, bendruomeniškumo, bendros, ne vien kunigo, atsakomybės supratimo.
Pasak kauniečių svečio, beje, sveikinusio drąsias Kauno arkivyskupijos evangelizacines programas, šiandien nereikia nepagrįsto optimizmo – reikia matyti tikrovę ir sukti galvas ieškant išeičių. Visi nori brandžių kunigų, tačiau jie negali visko mokėti. Dėl to labai svarbūs jų talkininkai yra pasauliečiai. Kunigai rengiami kunigiškajam pašaukimui atlikti. Kunigystė – tikrai Dievo pašaukimas; pasak kun. Gedimino, ją vis tiek renkasi jauni žmonės, nors galėtų rinktis įdomiausias profesijas ir pan.
„Padėkime vieni kitiems malda, darbu, auka, o kai kada ir... nutylėdami“, – sakė nestokojantis optimizmo ir humoro kun. G. Jankūnas, be kito, pasidalijęs ir taikliu pastebėjimu: šiandien medijos taip mus atbukina nuo tikrovės, jog mums karas kokiame nors pasaulio krašte ir karas už kaimynų buto sienų atrodo vienodai tolimas ir mūsų neliečiantis. O ką mes padarysime – juk taip dažnai pateisiname savo abejingumą.
Po nuotaikingo ir geranoriško susitikimo „Pilies sode“ vėl kvietė šiais vakarais atviras kurijos kiemelis su iš tolo girdimu pučiamųjų kvintetu „Brass band“ (Slovakija). Jį išgirdę poilsiaujantys Santakos parke mielai užsukdavo į kiemelį. Nemažai, ypač jaunimo, dalyvavo savo bendraamžių – LJD suburto ansamblio šlovinimo vakare Pranciškonų bažnyčioje.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
