Kavinėje – žinia kauniečiams apie garbingąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį (2017 06 21)
Paskelbta: 2017-06-22 15:08:55

Juk Tavo indas, Dieve, sklidinas, nuplauk mane malonės vandeniu“, – tęsiant Miesto misijas birželio 21 dienos vakare iš arkivyskupijos kiemelio toli po Santaką sklido ši ir kitos giesmės bei dainos, kurias atliko Benas Ulevičius bei Gintarė Lukijanskaitė. Ir meile muzikai žinomas VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas Benas, ir jauna pirmo kurso studentė Gintarė tą vakarą kiemelio scenoje paliudijo, jog apie Dievo meilę galima kalbėti ne vien žodžiais. Muzika, kaip sakė Benas, gali būti netgi daug galingesnė kalba. Ja susižavėję, ją supratę ir į ją plojimais atsiliepę jaukaus koncerto dalyviai mielai priėmė ir kitą misijų organizatorių dovaną – arbatos ir kavos vaišes, labai malonias šaltoką vakarą. Visai vakarėjant, 21 val., buvo persikelta į Pranciškonų bažnyčią – kartu pašlovinti Viešpaties su bendruomene „Gyvieji akmenys“.

Dar prieš šiuos renginius senamiesčio kavinėje „CH Chocholaterie“ vyko išskirtinis Miesto misijų susitikimas ir kauniečiams su virpuliu laukiant artėjančio istorinio įvykio – Teofiliaus Matulionio beatifikacijos. Apie būsimą palaimintąjį žinia dalijosi ypatingas svečias – kunigas kapitonas dr. Mindaugas Sabonis, T. Matulionio beatifikacijos bylos postulatorius (pristatęs ją Vatikano komisijoms) Romoje, dabar Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kapelionato kapelionas, Lietuvos kariuomenės ordinariato kurijos kancleris.

Nedidelės svetingai priėmusios kavinės kamerinėje erdvėje tą vakarą kun. Mindaugas pasidalijo žmogiškai paprastu liudijimu ir unikalia dokumentika apie šventą žmogų ir jo žmogiškumą. Būtent žmogiškumas ir gyvenimo kontekstas, pasak kun. Mindaugo, labai svarbu tiriantiems kandidatų bylas Vatikane.

„Šventumas nėra kažkokie paranormalūs reiškiniai. Būti šventam nereiškia būti kažkokiam keistam. Šventieji nebuvo tie, kuriems buvo duota kokių nors privilegijų“, – sakė kun. Mindaugas, prisipažinęs, jog pradėjęs gilintis į Teofiliaus bylą ir rašyti kandidato position (dabar tai 800 psl. knyga), atrado kitokį šventumą, nei įsivaizdavo.

Kaip pasakojo vakaro svečias, Martys – šis kankinių ir šventųjų pavadinimas iš pradžių vartotas apibūdinti liudijantiems tiesą teismuose. Pasak kun. Mindaugo, taip atsitinka, jog liudijantys, sakantys, ginantys tiesą mūsų žemėje, mūsų visuomenėse turi skaudžiai susimokėti, net ir savo gyvybėmis paliudyti, neišgąsti, neatsitraukti nuo tiesos.

„Kankiniai nėra savižudžiai ar pametusieji prasmę gyventi“, – kalbėjo kun. Mindaugas, pabrėždamas, jog kankinys, atvirkščiai, saugo Dievo dovaną – gyvybę. Bet jis tas, kuriam leista dalyvauti paties Kristaus misijoje ir dėl Kristaus paaukoti savo gyvybę. Būtent dėl Kristaus ir kankinio ryšio šiandien saugome, gerbiame, liečiamės prie kankinių relikvijų. Kristus yra kankinyje savo galia ne tik tada, kai šis kenčia ir atiduoda gyvybę, bet ir tada, kai yra jos netekęs.

Vėliau kalbėta apie žmogiškąjį būsimojo palaimintojo Teofiliaus veidą – žmonės iš tiesų sulaikę kvapą daugiau kaip valandą klausėsi pasidalijimo apie tai, kas tikra ir žmogiška Matulionio gyvenime. Šventieji, pasak jauno kunigo, nėra dvasiniai „kultūristai“, kurie žavėtų savo „raumenimis“. Tiek kalbant apie šventumą, tiek apie savo gyvenimą svarbu nebijoti silpnumo, bet leisti jame veikti Dievui.

„Štai jaunuolis Teofilius, kuris pradžioje nebuvo tikras dėl kunigystės (žinome, jog ne iškart priėmė kunigystės šventimus), vėliau prasidėjus antrajai sovietų invazijai į Lietuvą liks vienintelis Lietuvos vyskupas, kuris į neviltį varys sovietų valdžią savo protestais, savo laiškais, kuris neleis vietos kunigams pataikauti ar nuolaidžiauti sovietų valdžiai “, – sakė kun. Mindaugas apie Teofilių, prieš tai bebaimiškai gynusį Bažnyčią Rusijoje, nesyk teistą, nuolat persekiotą už Mišių aukojimą, vaikų katechizavimą, liturginių indų slėpimą, tačiau nė žingsneliu nesitraukusį nuo tiesos – ir „ateistinis monstras jam nieko negalėjo padaryti“.

„Teofiliui Matulioniui neegzistavo valdžios, nebuvo nei ruso, nei vokiečio, visi jam buvo žmonės“, – teigė bylos postulatorius, be kita, paminėjęs, jog būdamas Kaišiadorių vyskupu kurijoje karo metais jis buvo įsteigęs sužeistųjų slaugymo ligoninę. Nors niekas nesitikėjo, jog Teofilius gyvas grįš iš Vladimiro kalėjimo (nes buvo silpnos ir ankstesnių kalinimų dar labiau nualintos sveikatos), sugrįžęs ėmėsi aktyviai veikti – be jokios diplomatijos santykiuose su sovietų valdžia, iš kurios dėl to jau garbaus amžiaus patyrė dar vieną kankinantį persekiojimą – tremtį Šeduvoje.

„Beatifikacija išlaisvins Teofilių iš tos jo palaidojimo vietos katedros rūsyje (kur buvo saugojami jo žemiškieji palaikai)“, – sakė kun. Mindaugas, primindamas, jog pats sovietinis KGB, visai netikintys, ciniški, priešiški tikėjimui ir Bažnyčiai žmonės, savotiškai padėjo tašką Teofiliaus beatifikacijos byloje – sovietų valdžia pasistengė palaidoti Teofilių „be triukšmo“, mirusį įkalindama Kaišiadorių katedros rūsyje, o pažymoje Maskvai (ji, be kitų dokumentų, buvo parodyta kavinėje) pranešdama, jog to reikėję, nes neatmetantys galimybės, kad ateityje Vatikano jis gali būti paskelbtas šventuoju.

Vakaro dalyviai beveik neuždavė svečiui klausimų – gal dėl to, kad liko nuščiuvę ir sužavėti, kaip iš širdies, paprastai ir žmogiškai, pristatė kauniečiams būsimąjį palaimintąjį jo bylos postulatorius, iš arti pažinęs Teofiliaus šventumą kaip aukščiausią žmogiškumą.

 Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba 

Ganytojo žodis

Jei visada pasitiki KRISTUMI, tada gėrio, teisingumo ir taikos siekis, atleidimas ir susitaikymas tampa palaiminimu: palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, palaiminti gailestingieji...

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ
(2017 11 01)

Liturginis kalendorius

Pamaldos

2017– Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metai

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune