Rytoj, birželio 24-ąją, švenčiant Kauno arkivyskupijos Globėjo Šventojo Jono Krikštytojo gimimo iškilmę, Šv. Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ diakonais įšventins penkis vedusius įvairių profesijų vyrus >>, kurie penkerius metus šiems šventimams ruošėsi studijuodami Kauno arkivyskupijos Nuolatinių diakonų ugdymo centre (plačiau – www.diakonai.lt >>). Tai istorinis įvykis Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje, nes šie šventimai vedusiems vyrams teikiami pirmą kartą. Trys naujai įšventintieji diakonai tarnaus Kauno arkivyskupijoje, o du – Lietuvos kariuomenės ordinariate.
Lotynų apeigų Katalikų Bažnyčioje santuoka ir šventimai dar visai neseniai buvo nesuderinami, todėl visus, priėmusius šventimus, saistė celibatas. Vatikano II Susirinkimui atkūrus nuolatinį diakonatą, lotynų apeigų Katalikų Bažnyčia įžengė į visiškai naują erą. 1964 metais Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen Gentium paskelbta, kad „Popiežiaus sutikimu, šis diakonatas galės būti suteiktas brandesnio amžiaus vyrams, net gyvenantiems santuokoje, taip pat ir tinkamiems jaunuoliams, tačiau pastariesiems ir toliau turi galioti celibato įstatymas“. Pradžioje buvo manyta, kad daugiausia bus šventinami pašaukimą diakonatui, o ne kunigystei pajutę vieniši vyrai, kuriuos saistytų celibato įstatymas, tačiau tuo pat metu buvo pripažinta, kad pašaukimas į diakonatą turi savitą prigimtį ir skiriasi nuo kunigystės pašaukimo. Vėlesnė patirtis parodė, kad nors ir pasitaikė pavienių diakonatui įšventintų vienišų vyrų, dauguma įšventintų nuolatinių diakonų buvo ir tebėra vedę vyrai.
Per pastaruosius trisdešimt metų visame pasaulyje nuolatiniais diakonais įšventinta labai daug vedusiųjų – 2016 metų pabaigoje jie sudarė apie 10 procentų visų lotynų apeigų Katalikų Bažnyčios dvasininkų, o jų skaičius viršijo 45 tūkstančius ir toliau auga. 2009 metais popiežiui Benediktui XVI priėmus nuostatą dėl Katalikų Bažnyčion sugrįžusių anglikonų dvasininkų, kurie troško likti kunigais, dabar turime dar didesnį skaičių šventimus gavusių ir tuo pat metu šeimas turinčių vyrų. Būta nuogąstavimų, kad tikintieji nepriims vedusių nuolatinių diakonų, tačiau tiesa pasirodė esanti kiek kitokia – dauguma pasauliečių išskėstomis rankomis ir su džiaugsmu priėmė jiems pasitarnauti ateinančių naujųjų diakonų.
Vykstant Vatikano II Susirinkimui ir dar 25 metus jam pasibaigus, Katalikų Bažnyčioje Lietuvoje rastis nuolatiniams diakonams nebuvo jokių galimybių, tačiau atkūrus Nepriklausomybę šią užduotį iškėlė šventasis popiežius Jonas Paulius II, kalbėdamas Lietuvos vyskupams Ad limina vizito metu 1999 m. rugsėjo 17 d. Romoje. Tuomet Šventasis Tėvas paragino tinkamai įvertinti „nauja ir sena“ bei atsiverti Šventosios Dvasios pažadintoms naujovėms. Viena tų „naujovių“, pasak Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II, yra ir nuolatinis diakonatas: „Nepamirština, jog šalia kunigiškų pašaukimų dideles galimybes atveria nuolatinis diakonatas. [Vatikano II] Susirinkimas leido iš naujo surasti šią tarnystę, ir ją reikia ugdyti ne kaip šalutinę ar kokį pakaitalą, leidžiantį užkamšyti kunigų trūkumo spragas, bet dėl šios tarnystės vidinės vertės Dievo tautos tarnystėje, liturgijos, žodžio ir meilės tarnystėje.“
2006 metais Šventojo Sosto Katalikiškojo auklėjimo kongregacijai aprobavus tuomečio Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ vadovaujamos darbo grupės parengtas ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos patvirtintas Nuolatinių diakonų Lietuvoje ugdymo, gyvenimo ir tarnystės gaires, buvo atvertas kelias į nuolatinių diakonų ugdymo pradžią.
„Tai savita tarnystė. Diakonai priklauso dvasininkijai, bet nėra kunigai. Veikia tarp pasauliečių, bet nėra pasauliečiai. Jų dvasingumas yra tarnavimo dvasingumas. Šventimų sakramentu diakonas tampa panašus į Kristų, tapusį visų tarnu. Diakonas yra gyvas Kristaus Tarno atvaizdas Bažnyčioje – ypatingas sakramentinis Kristaus Tarno ženklas“, – sakė Popiežiaus namų pamokslininkas kun. Raniero Cantalamessa OFM Cap., 2015 metais skaitydamas pranešimą Italijos nuolatinių diakonų kongrese ir taikliai atskleisdamas diakonato esmę.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
