Pas Dievą yra vietos žmogui
Švenčiame Mergelės Marijos pergalę, jos džiaugsmo pilnatvę. Marija pirmoji priėmė Dievo Sūnaus Įsikūnijimo žinią ir tapo Jo Motina, ji pirmoji su kūnu ir siela paimta į dangų. Marija pirmoji ant rankų paėmė Kūdikį Jėzų, dabar pirmoji savo Sūnaus apglėbta ir atvesta į dangaus Tėvo prieglobstį.
Švęsdami Žolinę tikriausiai klausiame: ką mums reiškia Marijos paėmimas į dangų? Popiežius Benediktas XVI gražiai atsako: visų pirma matome, kad pas Dievą yra vietos žmogui. Dieve yra daug buveinių, apie kurias kalbėjo Jėzus (plg. Jn 14, 2). Dievas yra žmogaus namai.
Marija pirmoji žengia keliu, kuriuo eina visi, savo gyvenimą per krikštą susieję su Jėzumi. Viešpats nori mus visus, paprastus kūrinius, paimti su savimi į dangų. Todėl ši šventė kalba apie Kristaus prisikėlimu iš numirusių mums paruoštą „naują dangų ir naują žemę“, galutinę pergalę prieš blogį, kurios visi laukiame.
Viešpats pasilenkia prie nuolankiųjų, kad juos pakeltų, kaip girdėjome Marijos giesmėje Magnificat. Ši Marijos giesmė primena daug skaudžių nūdienos situacijų, visus kenčiančius ir nerandančius pagalbos, taip pat ir mus pačius, patiriančius gyvenimo nuovargį, neteisybę, kartais net beviltiškumą.
Atrodo, šiandien viskas daroma dėl žmogaus, kad jis galėtų patogiau, sveikiau gyventi, ugdyti savo gabumus, patenkinti poreikius. Bet antra vertus, labai dažnai žmogus tampa manipuliacijų auka, kai stengiamasi paversti jį nemąstančiu vartotoju ar bet kokia kaina patraukti į savo pusę. Neverta net minėti nuolat vykstančių teroro aktų prieš visai nekaltus žmones, pavojų karo zonose, taip pat nesiliaujančio smurto vieno prieš kitą.
Ko vertas žmogus, kad su juo taip nesiskaitoma? Kas jo laukia? Marijos Ėmimas į dangų, Dievo pasilenkimas prie mažųjų ir nuolankiųjų duoda atsakymą – kiekvienas žmogus Dievui yra be galo brangus. Marija, visų žmonių sesuo, yra paimta į dangų su kūnu ir siela, ir tai iškalbingai byloja, kad viso žmogaus – su siela ir kūnu – orumas yra neliečiamas. Tokiu būdu Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventė paradoksaliai mus pastato ant žemės, sugrąžina į tikrą kasdienį gyvenimą. Parodo, kad negalime savo tikėjimo atitraukti nuo tikrovės, klaidingai laikyti jį vien dvasiniu polėkiu, nedarančiu įtakos kasdieniams poelgiams.
Žmogus visada turi būti besąlygiškai vertinamas. Turintieji atsakomybę už kitus tegul neužbaigia nė vienos dienos nepagalvoję: ar šiandien padariau viską, kad žmonės gyventų geriau, laimingiau, kad būtų vieningesni, kad galėtų sąmoningai ir atsakingai kurti orų savo gyvenimą? Ar šiandien turėjau vietos žmogui?
Popiežius Benediktas XVI primena ir kitą aspektą: ne tik Dieve yra vietos žmogui, bet ir žmoguje yra vietos Dievui. Tai matome Marijos gyvenime. Tai matome ir palaimintojo arkivysk. Teofiliaus gyvenime. Niekas, jokios išorinės sąlygos jam nesutrukdė turėti vietos Dievui. Priešingai, kaip tik su Dievu ir dėka Dievo pakėlė sunkumus, absurdiškus kaltinimus, ilgus metus neteisingo įkalinimo. Jo paskelbimas palaimintuoju – tai pripažinimas, kad jis yra ten, kur su kūnu ir siela paimta Mergelė Marija, – yra Dievo artumoje.
Dievo artumas žmogui jau dabar apšviečia pasaulį su visu liūdesiu, problemomis ir skausmais. Šį artumą atskleidžia tikėjimas, atveriantis vartus Dievui, kad Jis įžengtų į mūsų gyvenimą, teiktų stiprybės eiti pirmyn. Mumyse yra vietos Dievui, tik priimkime Jį kaip Marija, kuri sakė: „Tebūna tavo valia, štai, aš Viešpaties tarnaitė.“ Atsiverdami Dievui nieko neprarandame, priešingai, mūsų gyvenimas tampa turtingesnis ir didingesnis.
Dažnai girdime apie pastangas kurti geresnį pasaulį, teisingesnį rytojų. Duok, Dieve. Nežinome, ar toks pasaulis bus sukurtas ir kada. Viena tikra – kai pasaulis atitolsta nuo Dievo, tampa blogesnis, o ne geresnis. Tik Dievo artumas gali garantuoti geresnį pasaulį. Todėl ir mes neužbaikime nė vienos dienos nepagalvoję: ar šiandien turėjau laiko ir vietos Dievui, ar gyvenau vadovaudamasis Evangelijos dvasia ir vertybėmis?
Būkime tikri: Dievas mūsų laukia, mes skubame per sunkumus ne į tuštumą ar nebūtį. Dievas mūsų laukia, ir mes, žengdami per gyvenimo pabaigos slenkstį, atrasime Mylinčią Motiną, mūsų artimuosius, pačią amžinąją Meilę. Tai mūsų didžioji viltis ir džiaugsmas, kurį primena, liudija ir ugdo Marijos Ėmimo į dangų paminėjimas.
Mergelė MARIJA nori būti mūsų liūdesio, nusiminimo, pasimetimo gydytoja. <...> Ji kviečia būti Jos bendradarbiais, Viešpaties teikiamo džiaugsmo talkininkais (plg. 2 Kor 1, 24). Jau šiandien galime padėti vieni kitiems. Jau šiandien galime priimti Dievo malonę ir kurti savo ir Tėvynės ateitį, jausdami atsakomybę už ją >>.
+ Lionginas VIRBALAS SJ
