Kauno arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo homilija Padėkos už laisvę šv. Mišiose Šiluvoje (2017 08 27) Nuotraukos – Silvijos KNEZEKYTĖS
Kas mums yra Jėzus?
Didžiulė Dievo dovana žmogui yra laisvė. Kiekvienas galime rinktis ir apsispręsti. Ši dovana kartu reiškia didžiulę atsakomybę, nes nuo mūsų pasirinkimų dažnai priklauso ne tik mūsų pačių, bet ir daugelio kitų žmonių gyvenimas. Mergelė Marija, atsiliepdama angelui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38), priėmė mums visiems svarbiausią Dievo išgelbėjimo dovaną. Apsispręsti buvo kviečiami ir apaštalai, išgirdę Jėzaus kvietimą: „Sek paskui mane!“ Dar kartą savo santykį su Jėzumi jie turėjo apmąstyti, kai pats Jėzus klausė, kuo ne tik žmonės, bet ir patys mokiniai laiko Žmogaus Sūnų.
Į pirmąjį klausimą nesunku atsakyti. Kaip seniau, taip ir dabar Jėzų vieni priima kaip ypatingą dangaus pasiuntinį, kiti – kaip išskirtinių dovanų turintį žmogų, dar kiti tiki, kad Jis tikras Dievas. Bet tai kitų nuomonės, o ką mes patys manome?
Anuomet už visus atsiliepė Petras: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ ir sulaukė Jėzus pripažinimo: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16, 17). Į šį Jėzaus klausimą reikia atsakyti ir kiekvienam iš mūsų: „Kuo mane laikai, kas aš tau esu?“
Popiežius Benediktas XVI jaunimui kartą taip kalbėjo: „Tikėjimas nepateikia vien informacijos apie Kristų, jo pagrindas – viso žmogaus, turinčio protą, valią ir jausmus, susisiejimas su apsireiškiančiu Dievu. Taigi klausimas „Kuo jūs mane laikote?“ iš esmės provokuoja mokinius asmeniškai apsispręsti. Tikėjimas ir sekimas Kristumi glaudžiai susiję.“
Jėzaus klausimas verčia apsispręsti – kas esame ir kaip norime gyventi? Ką man reiškia pripažinti Jėzų Dievo Sūnumi, visų mūsų ir mano Gelbėtoju? Ką man sako Jėzus, kvietęs mylėti, atleisti, bet niekada neišduoti tiesos?
Atsakydami į klausimą, kas mums yra Jėzus, ne vien išsiaiškiname savo asmeninį santykį su Juo. Drauge apsisprendžiame, kokį pasaulį ir kokiomis priemonėmis norime kurti. Ar laisvą, gerbiantį kiekvieną žmogų, puoselėjantį kūriniją, kuriantį bendrystę ir solidarumą? Ar vien plokščiai materialistinį, vartotojišką, siekiantį pelno, neatsižvelgiantį į kitus? Nuo to, kuo laikome Kristų, priklauso, ko siekiame, kokio pasaulio norime, ko tikimės. Nuo mūsų apsisprendimo priklausys ir mūsų Tėvynės ateitis.
Šiluvos bazilikoje iki pat didžiųjų atlaidų pabaigos pasiliks pal. Teofiliaus Matulionio relikvijos. Tai ne tik puiki proga pasimelsti prie visai neseniai palaimintuoju paskelbto arkivyskupo relikvijų, bet ir pasimokyti iš jo. Pal. arkivyskupas Teofilius labai aiškiai atsakė į Jėzaus klausimą: „O kuo jūs mane laikote?“ (Mt 16, 15). Atsakė ne žodžiais, bet savo gyvenimu. Po 1917 m. revoliucijos raudonojo teroro pasirinko nesitaikstyti su blogiu, liko ištikimas Kristui ir nuoširdžiai siekė padėti kenčiantiems žmonėms, ištikimai ėjo kunigo pareigas. Už tai net du kartus nuteistas, kalėjo žiauriausiomis sąlygomis. Gyvendamas Lietuvoje ir matydamas artėjančią sovietų kariuomenę jis asmeniškai apsisprendė ir savo kunigus ragino pasilikti Tėvynėje, nors žinojo, kad laukia naujas įkalinimas. Visada rūpinosi jam patikėtų žmonių moraliniu gyvenimu, drąsiai smerkdamas moralines blogybes: girtavimą, jau prasidėjusį tuomet negimusių kūdikių žudymą. Bet drauge išlaikė pavydėtiną dvasios ramybę. Palyginčiau jį su laivu audringoje jūroje. Bangos mėto į visas puses, bet inkaras neleidžia, kad jos nuneštų laivą į pavojingas uolas. Tikėjimas dažnai vaizduojamas inkaro simboliu.
Atsakymas, kas man yra Jėzus, nėra lengvas ir paprastas net nuoširdžiai tikinčiam žmogui. Reikia vis geriau pažinti Jėzų, kad neapsiriktume, kad nepalaikytume Jo vien savųjų gynėju, priešų naikintoju, kad nebandytume susiaurinti Jo meilės, apimančios „geruosius ir bloguosius“, kad „nepasisavintume“ Jo vien savo reikalams ir interesams.
Norime atsiliepti Jėzui kartu su tūkstančiais žmonių visais laikais: „Viešpatie, Tu esi tas, kuris skatini mylėti artimą ir Tėvynę, teiki pasitikėjimo, leidi nugalėti pyktį, nurodai išeitį, teiki viltį. Todėl renkuosi Tave, apsisprendžiu už Tave, noriu su Tavimi gyventi.“
Šiandien atėjome į Šiluvą melsdamiesi ir dėkodami už tremtinių, partizanų ir kovotojų už laisvės auką, už jų apsisprendimą savo gyvenimo nekelti aukščiau už Tėvynės reikalus. Esame čia, Šiluvos bazilikoje, melsdamiesi prie pal. arkivysk. Teofiliaus Matulionio relikvijų prieš akis turėdami jo drąsaus ir didžiadvasiško pasišventimo pavyzdį. Grįžkime į namus širdyje išsinešdami troškimą būti panašūs į juos.
