Vaizdo įrašus filmavo L.Karvelis, A. Rakauskas, D. Ramanauskas
Spalio 15-ąją katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“, Kaune surengusi Atsinaujinimo dieną, šį kartą skyrė ją mesijinių žydų judėjimo 50-mečiui, o dienos programos didžiąją dalį – ypatingiems svečiams iš Ukrainos, Kijevo mesijinių žydų bendruomenei „Kemo“. Dievo šlovinimo karščiu ji netruko uždegti VDU Didžiosios salės auditoriją, sužavėjo savo giesmėmis (taip pat ir jidiš kalba) bei įspūdingais šokiais. Dievo garbei ir šlovei liete liejosi šlovinimo džiaugsmas, tapęs esminiu šios Atsinaujinimo dienos bruožu.
Pačioje pradžioje „Gyvųjų akmenų“ bendruomenės koordinatorės Rūtos Šalaševičienės pristatyti svečiai, paprašius jiems Dievo palaimos, savo pasidalijimą džiaugsmu ir tikėjimu pradėjo keliomis dainomis ir paprastais žmogiškais palinkėjimais – sveikatos, laimės, tiesiog būti laimingiems, mokytis džiaugtis, tačiau vėliau jie įsuko tokį Dievo Dvasios gūsį, kad žmonės kilo ant kojų, šoko savo vietose ir ant scenos, giedojo Dievui nepaliaudami, nepailsdami, šlovindami taip, lyg pats karalius Dovydas, kuris „šoko iš visų jėgų Viešpaties akivaizdoje“ (plg. 2 Sam 6, 14–16).
Be kita, svečiai pristatė ir savo bendruomenę, žodžiais ir vaizdo medžiaga pasakojo apie save, liudijo, pabrėždami savo tikėjimą į Jėzų ir tarnystę dėl savo brolių žydų – nešti jiems Evangeliją, dėl to mesijinių žydų judėjimo skelbimas, šlovinimas yra persmelktas judaizmo kultūros ir tradicijų. (Judėjimas paplitęs Izraelyje, Vokietijoje, JAV, Pietų Amerikoje, įvairiuose Europos miestuose; mesijiniai žydai birželio pabaigoje lankėsi ir Lietuvoje; kiek anksčiau, žinia apie mesijinių žydų judėjimą kaip eschatologinį ženklą konferencijoje Kaune „Tegul visi bus viena“ yra dalijęsis diakonas Johannesas Fichtenbaueris (Austrija) (plačiau žr. 2009 m. spalio 15 d. „Bažnyčios žiniose“, nr. 19, p. 13–15).
„Mes stengiamės būti namais žydams“, – dalijosi apie savo bendruomenę svečiai, minėdami, jog jai priklauso ir kitų tautų, įvairių konfesijų žmonės, besijungiantys į šlovinimą. Bendruomenės nariai vyksta į misijas – į tautas ir kraštus, kur dar gyvena žydų tautos žmonių, deja, kai kur dėl genocido apie juos likę tik atsiminimai (svečiai sakė ir Lietuvoje aplankę kelias šio skaudaus atminimo vietas).
Šlovinimui renginyje vadovavusi viešnia Natalie Špigelman liudijo, kaip, ji, laikiusi save ateiste, po kelerių metų gyvenimo ją labai patraukusiame Izraelyje vėl sugrįžo į Kijevą, kur tvyrojo posovietinė nuotaika. Čia atrado bendruomenę ir suvokė, kad savo kaip muzikės dovanas turi atiduoti Dievui šlovinimo tarnyste – šlovinti Izraelio ir visų tautų Dievą, garbinti Jį tiesa ir dvasia.
„Šis laikas – tai laikas, kai Dievas atveria savo tautą, kad ji priimtų Mesiją – Jėzų“, – sakė kitas svečias Andrej Lugovskij, pabrėždamas Dievo ištikimybę išsirinktajai tautai. Kviesta žvelgti į laiko ženklus – gyvename ypatingu didžiojo atnaujinimo laiku kuriantis ir plintant mesijinėms žydų bendruomenėmis. Žydų atsivertimas, sugrįžimas prie savo Gelbėtojo – tai ženklas, kad Dievas toliau rūpinasi šia tauta ir vykdo savo meilės planą. Dievas atstato tai, kas buvo griaunama ir nuožmiai naikinama. Iš tikrųjų vykstant karams, žūsta daugybė žmonių, tačiau prieš žydus buvo nukreiptas totalus blogis, siekta juos visiškai išdildyti iš šio pasaulio.
Pasak svečio, kartu šlovindami Dievą, jau „ragaujame“ šio atnaujinimo galybės, „ragaujame“ dangaus, šaliname visa, kas mus skiria, ir taip ima skleistis Dievo meilės pilnatvė.
Po pietų Atsinaujinimo dienos dalyviai buvo pakviesti į charizminį susirinkimą „Džiaugsmas tekyla dėl Dievo darbų“ su užtarimo malda, su šlovinimu, su malda už Ukrainą, visą Europą ir visą pasaulį, už žydų tautą, už tai, kad Dvasia galingai griautų visa, kas skiria nuo Dievo šviesos ir Jo meilės. Galybių Viešpačiui buvo skirti ir šūksniai iš visų širdžių gaudžiant žydiškajam ragui – šafarui! Svečiai iš mesijinės žydų bendruomenės pakvietė atiduoti Dievui savo fizines ir dvasines negalias ir pamėginti čia pat, salėje, meldžiantis patirti Dievo darbų stebuklų – kūno išlaisvinimą iš skausmo, dvasios pragiedrėjimą.
Dienos pabaigoje renginio dalyviai šventė sekmadienio Eucharistiją. Įvade į ją kun. Andrius Končius atkreipė dėmesį, jog šv. Mišiose jau dabar patiriame dieviškąją tikrovę, nes švenčiame drauge su visu dangumi, su visais angelais ir šventaisiais. Perėjimo šventėje atsidavimą Dievui ženklino avinėlio paaukojimas. Šv. Mišiose Jėzus pats yra tas Avinėlis, kuris save paaukoja už pasaulio nuodėmes, ir tai yra mus padrąsinantis Jo meilės ženklas.
Netrukus ypač džiugiai nusiteikusius Atsinaujinimo dienos dalyvius pasveikino Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, savo homilijoje kalbėjęs apie svarbią žmogui vilties dorybę.
„Atgavome laisvę, bet laimingų žmonių nepadaugėjo, nes daugelis gyvena be vilties. Žmonės, patirdami kokių nors sunkumų, jaučiasi labai blogai, nes neturi vilties, kad kažkas gali keistis į gera. Neturėti vilties – tai tas pat, kaip būti įkalintam, o kaliniai niekuomet nesijaučia laimingi. Mes, tikintys į Dievą, kaip dangaus Tėvą, ir į Jėzų Kristų, kaip mūsų Gelbėtoją, esame vilties žmonės. Mūsų viltis remiasi ne į šio pasaulio galinguosius, bet į Dievą, todėl ji tampa nepajudinama atrama net sunkiausių išbandymų metais“, – sakė arkivysk. S. Tamkevičius, atkreipdamas dėmesį, kokia ištverminga buvo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio laikysena išgyvenant kalėjimų ir lagerių laikus. Jei Teofilius būtų stokojęs vilties, šiandien mes turėtume ne palaimintąjį, bet tik dar vieną nelaimėlį tarp tūkstančių nelaimingų žmonių.
Kita Atsinaujinimo diena Kaune – sausio 28-ąją.