Kovo 2–4 d. Kaune, Šv. Jono Krikštytojo centre, antrajame savaitgalyje susitiko Kauno arkivyskupijos kurijos organizuojamos Evangelizacijos mokyklos dalyviai. Pirmasis savaitgalis buvo skirtas visai kerigmai, antrasis – išskirtinai Šventajai Dvasiai. Pagrindinius mokymus sakė kunigas redemptoristas iš Slovakijos t. Rastislavas Dluhy, savo liudijimais dalijosi visa komanda – žmonės, kurie prieš metus patys buvo veiklą pradėjusios Evangelizacijos mokyklos savaitgalių dalyviai.
Penktadienio vakarą pradėjęs pasidalijimu apie savo patirtis ir malda, t. Rastislavas pakvietė visus pažvelgti, ką pastarieji popiežiai kalba apie Sekmines: „Mirus popiežiui Jonui Pauliui II, popiežius Benediktas kalbėjo: „Jūs girdėjote, kaip Jonas Pauliaus II kalbėjo apie naujas Sekmines ir apie naują pavasarį, bet tai neateis, jei nebus naujo Dievo žodžio klausymosi. Dievo klausymasis naujai atneš naujas Sekmines ir naują pavasarį. Tai sugrąžina mus visus ten, kur prasidėjo Bažnyčia, – į aukštutinį kambarį. Bažnyčia neprasidėjo kaip koks projektas ar metodas. Apaštalai pradėjo savo naują kelionę aukštutiniame kambaryje, jame nieko daugiau nebuvo, be laukimo, tikėjimosi ir maldos. Jiems kažko dar trūko, nes Jėzus sakė – nebūsite tikri mokiniai, kol nebūsite su Šventąja Dvasia... bet kol taip neatsitiks, būkite pasyvūs, kai Dvasia ateis, jūs būsite mano liudytojai iki pasaulio pabaigos.“
Toliau tęsdamas mokymą t. Rastislavas pakvietė pažvelgti į Apreiškimo knygą ir tai, ką Dvasia kalba Bažnyčiai. Vakaro pabaigoje dalyviai išgirdo keletą komandos liudijimų, kas neleidžia mums klausytis Šventosios Dvasios vedimo.
Šeštadienio rytas buvo skirtas pokalbiui apie Šventąją Dvasią – be Jos mes negalime išpažinti, kad esame mylimi Dangiškojo Tėvo sūnūs ir dukterys bei negalime ištarti „Aba, Tėve“, „Jėzus yra Viešpats“, taip pat išties laukti Kristaus atėjimo ne tik laikų pabaigoje, bet ir savo kasdienybėje.
Po pirmojo mokymo ir liudijimų dalyviai savo patirtis aptarė diskusijų grupelėse, o vėliau visi drauge šventė Eucharistiją. Popietėje daugiau dėmesio buvo skirta charakteriui ir charizmoms suvokti, analizuojant tai, kas yra skirta mūsų šventėjimui ir tarnystei. Vakaras užbaigtas malda ir šlovinimu.
Sekmadienio ryto šventos Mišios, kuriose skaityta Evangelija apie samarietę, buvo kaip savaitgalio vainikavimas. Savo homilijoje t. Rastislavas aptarė visas tris Evangelijos dalis – apie susitikimą su samariete, apie tikrąjį maistą – gyvybės vandenį ir apie trečiąją dalį – misiją. „Bet viskas prasideda nuodėmingos moters troškuliu. Čia Jėzus pasako vieną iš gražiausių katechezių apie Šventąją Dvasią, kurioje Ją sujungia su moters realiu gyvenimu. Tai, kaip Jėzus gyvena dabar Bažnyčioje, Jis kalba apie gyvąjį vandenį: „aš noriu, kad numalšintum savo troškulį, kad nebetrokštum... “Ši moteris tampa evangelizuotoja per labai trumpą laiką, bet ji išliko tiesoje nieko neslėpdama. Tokių stebuklų vyksta ir dabar žmonių gyvenime. Jėzus įžengia į realius žmonių gyvenimus. Jėzus ateina į mano žaizdas ir mano sužalojimus.“
Užbaigiant savaitgalį dar vieną mokymą sakė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė, pakviesdama dalyvius pažvelgti į Bažnyčios įvaizdį – kokia Bažnyčia mus kviečia būti dabartinis popiežius Pranciškus – ir sakydama: „Ar norime būti to naujo įvaizdžio dalimi ar tik komentuoti, – tas ne taip, ir tas ne taip, – sėdėdami ant suolo? Bažnyčiai nereikia mūsų komentarų, Bažnyčiai reikia mūsų dovanų.“
Mokyme buvo prisiminti šventųjų pavyzdžiai. Šv. Teresės Avilietė, kuri rašė: „Kristus neturi kitų. Kristus dabar žemėje neturi kito kūno kaip tik tavąjį, neturi kitų rankų kaip tik tavąsias, kitų pėdų – kaip tik tavo. Tavo yra akys, pro kurias į pasaulį turi žvelgti Kristaus atjauta. Tavosios yra kojos, kuriomis jis turi keliauti, darydamas gera. Tavo yra rankos, kuriomis jis turi laiminti savo žmones“. Taip pat šv.Teresė Lizjietė, sakiusi: „Supratau, kad jei Bažnyčia yra kūnas, sudėtas iš atskirų narių, tai negali stigti jai ir paties būtiniausio bei prakilniausio. Suvokiau, kad Bažnyčia turi širdį, o toji Širdis liepsnoja meile. Supratau, kad vien Meilė žadina Bažnyčios narius veiklai. Ir jeigu Meilė užgestų, apaštalai neskelbtų Evangelijos, kankiniai atsisakytų lieti kraują...“
Žvelgiant į šventųjų pavyzdžius ir girdint vieni kitų liudijimus, savaitgalis buvo užbaigtas malda ir paraginimu melstis vieniems už kitus, savo artimuosius ir Bažnyčią, taip pat drauge susitikti balandžio pradžioje, kai vyks trečiasis Evangelizacijos mokyklos savaitgalis Slovakijoje, redemptoristų vienuolyne drauge su Gyvenimo upės“ bendruomene.
Organizatoriai nuoširdžiai dėkoja visiems už maldas ir Lietuvos katalikų religinės šalpai bei Renewal Ministries už finansinę paramą.
Vaida Spangelevičiiūtė-Kneižienė, Evangelizacijos mokyklos vadovė
