700 metų prieš Kristų gyvenęs pranašas Izaijas taip pranašavo apie būsimąjį Mesiją: „Jo išvaizda buvo nežmoniškai subjaurinta ir jo pavidalas nepanašus į žmogų <...> Jis buvo paniekintas, žmonių atstumtas, skausmų vyras, pažįstantis kančią. <...> Tačiau jis gi mūsų negales nešė ir mūsų skausmus ant savęs užsikrovė. <...> Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių, jis buvo sumuštas dėl mūsų nusižengimų <...> jo žaizdomis mes išgydyti. <...> Visi mes lyg avys buvome paklydę, kiekvienas savu keliu ėjo. Bet Viešpats jam leido sau prisiimti visų mūsų kaltę. <...> Kaip tyli ėriukas vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio. <...> Už mano tautos nuodėmes buvo pasmerktas mirti <...> jis nešė daugelio nuodėmes ir užstojo už nusikaltėlius“ (Iz 12,13–53). Tai, ką Izaijas kalbėjo kelis amžius prieš Kristų, su kaupu išsipildė Jėzaus kančios metu.
Tik ką girdėjome apaštalo Jono atpasakotą Kristaus kančios istoriją. Stabtelėkime prie kai kurių jos momentų.
Jėzaus suėmimas Alyvų kalne. Jėzaus mokinys Judas vadovauja kareivių būriui. Aišku, kad Judas nemylėjo Jėzaus ir vadovavosi medžiaginiais išskaičiavimais. Mylėdamas savo Mokytoją, jis nebūtų pasakęs: „Kiek man duosite, ir aš jį išduosiu.“
Judo išdavystės pėdsakus galime aptikti kiekviename atkritime nuo tikėjimo, net kiekvienoje nuodėmėje. Pinigai, malonumai, karjera ar netvarkinga savęs meilė žmogui dažnai atrodo svarbiau už patį Dievą. Apgailėkime, jei prisimintume panašių atvejų.
Jėzus pas Kajafą. Kajafas – vyriausias žydų kunigas; jis jau buvo nusprendęs, kad Jėzus privalo mirti, nes, Kajafo manymu, kitaip nuo romėnų gali nukentėti jo tauta. Jis pasmerkia nekaltą Jėzų, tikėdamasis didesnio romėnų palankumo. Kiek daug yra panašių kajafų, kurie nepatiria sąžinės graužaties šmeiždami ir nuteisdami nekaltą žmogų!
Kajafo kieme Petras išsigina Jėzaus: „Ne, ne. Aš jo nepažįstu.“ Tai buvo Petro silpnumo valandėlė, nes aplinkui buvo tik Jėzų smerkiantys žmonės Bet Petras greitai susivoks, ką padaręs ir apsipils ašaromis. Petras mylėjo Jėzų, ir tai buvo jo išsigelbėjimas. Petro pamoka labai svarbi: net mylėdami Dievą, silpnumo valandą galime klysti, bet jeigu yra tikra meilė Jėzui, ji padės greitai prisikelti.
„Aš esu karalius. Aš tam atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą.“ Labai įdomi Jėzaus pasakyta mintis: jis karaliauja ne įsakinėdamas, bet liudydamas tiesą apie savo Tėvą ir Dangaus karalystę. Nueiti pas šį Karalių bus tik vienas kelias – tai meilės kelias, kuriuo ėjo mūsų pal. Teofilius Matulionis ir visi šventieji.
Pilotas klausia: „O kas yra tiesa?“ Iki šiolei jis žinojo tik vieną tiesą – klusniai vykdyti Romos imperatoriaus įsakymus, kurių svarbiausias – neleisti neklusniems izraelitams maištauti. Jis lieka kurčias Dievo tiesai.
Minia šaukia: „Ne šitą, bet Barabą!“ Barabas buvo plėšikas. „Ant kryžiaus jį! Ant kryžiaus!“ Minia visuomet tokia: ji nesivadovauja protu, logika, bet instinktais, kuriuos lengva pakurstyti. Minia savo tikslams visuomet lengvai pasinaudoja visokio plauko populistai. Geras klausimas: ar nesu minios žmogus?
„Mano karalystė ne iš šio pasaulio“, – atsako Jėzus Pilotui į pagrindinį kaltinimą, neva jis norėjęs tapti karaliumi ir maištininku prieš imperatorių. Pilotas visiškai pasimetęs; jis mato prieš save nekaltą žmogų ir jį nulinčiuoti siekiančius kaltintojus. Bet Pilotas bailys: iš tikrųjų jis turėtų paleisti Jėzų, bet ištaria sprendimą: „Eisi ant kryžiaus!“ ir nusiplauna rankas. Taip, galima nusiplauti rankas, bet sąžinę nusiplauti sunkiau.
Jėzus nukryžiuotas tarp dviejų piktadarių. Jie abu turėjo progą patirti Dievo gailestingumą ir po nesėkmingo gyvenimo žemėje paveldėti karalystę, dėl kurios Jėzus mirė ant kryžiaus. Tačiau šia galimybę pasinaudos tik vienas, kuris sugebės nuolankiai įvertinti savo poelgį: „Mes teisingai kenčiame, o šis kenčia nekaltas!“
Po kryžiumi stovėjo Marija, Jonas ir dar kelios moterys. Po kryžiumi Marija išgirs testamentinius Sūnaus žodžius: „Štai tavo motina – Štai tavo sūnus“ Mirštantis Jėzus savo motinos Marijos globai paves visus ištikimuosius žmones. Nuo dabar kiekvienas galėsime Mariją laikyti savo dangiškąja Motina.
„Atlikta.“ Jėzus nuleidžia galvą ir miršta, o kareivis ietimi perveria šoną. Apaštalas Paulius trumpai įvertins tai, kas įvyko ant Golgotos: „Kristus dėl mūsų tapo klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Fil 2, 8–9).
