Nuotraukos – Alekso Kreišmano, Edvardo Sinicko bei Informacijos tarnybos
Miesto misijų savaitė atnaujino „Kunigų kavinėse“ ciklą ir vėl pakvietė kauniečius į susitikimus. Šį ciklą birželio 20 d. vakare „Daugirdo“ kavinėje pradėjo svečias iš Žemaitijos, gerai pažįstamas daugeliui, buvęs arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas. Iš Telšių vyskupijos, kuriai dabar vadovauja, nuo žemaičių jis atvežė dovanų... viltį.
Bet gal „viltis – kvailių motina?“, kaip skelbė vakaro tema. „Einam šios žemės keliais ir suabejojam: ar tikrai yra ta viltis, džiaugsmas? Ar tai nėra tik sekmadienio popietės prasiblaškymas arba metodika, kaip išlikti sveiko proto, visiems judant link pelenų?“ – kėlė klausytojams abejonę vysk. Kęstutis. Daugelis egzistencialistų taip ir mato viltį kaip būdą žmogui išsilaikyti absurdo teatre. Yra sakoma, jog šiandien šventasis yra tas, kuris šio absurdo teatro akivaizdoje išlieka sveiko proto ir mąsto maždaug taip: gyvenam, o ką darysi – gyviems kapų tai nėra... Pasak kavinės svečio, viskas, taip pat ir viltis, priklauso nuo požiūrio: ar šis pasaulis man yra absurdo teatras, ar nuostabus projektas, kuriame gali išskaityti Kūrėjo braižą?
Pirmą kartą Miesto misijų susitikimas su kunigu vyko restorane „Bokštas“. Ir čia birželio 21 d. vakare sulaukta ypatingo Kauno svečio – vilniečio kunigo pranciškono Juliaus Sasnausko. Į susitikimą atėję kauniečiai, regis, gaudyte gaudė kiekvieną jo žodį ypač aktualia dabar tema – apie popiežių Pranciškų. „Nepatogus“ popiežius – kodėl ir kam? Vakaro tema provokavo ir svečią, ir klausytoją.
Pradėjęs nuo to, koks didžiulis įvykis mūsų laukia Lietuvoje – juk esame nelabai kuo išsiskirianti šalis, o popiežius palyginti nedaug keliauja ir mėgsta vargingesnius, silpnesnius kraštus – br. kun. Julius prisiminė, koks lūžis buvo tautos gyvenime apsilankius šv. Jonui Pauliui II. Jis suteikė ryžto kurti laisvą gyvenimą. Popiežius Pranciškus bus šių ypatingų besibaigiančių šimtmečio metų dovana ir antspaudas.
„Popiežius Pranciškus nekalba apie Bažnyčios reformą, bet sako, jog pasaulis yra pasikeitęs, ir Bažnyčia turi matyti tas permainas ir reaguoti“, – sakė kauniečių svečias apie popiežių Pranciškų, siekiantį vesti Bažnyčią į autentišką buvimą su žmonėmis. Jis tuo ir „nepatogus“, nes neduoda gatavų atsakymų. Tačiau krikščionims gyvas tikėjimas irgi gali atrodyti „nepatogus“, kai reikia prie jo taikyti įvairias savo gyvenimo sritis.
Pasak svečio, Pranciškus sako „ne“ sielovados griežtumui, kviečia įsiklausyti į žmonių situacijas, kalbėtis, lydėti. Tai ypač ryšku kalbant apie jo mokymą išsiskyrusiųjų sielovados klausimais. Vakaro dalyviai ir uždavė svečiui daugiausia būtent šios srities klausimų, o šis drąsino juos spręsti padedamiems Bažnyčios.
Laikas lėkte pralėkė birželio 22 d. vakarą „Miesto sode“ su kun. prof. teol. dr. Romualdu Dulskiu, neseniai pasirodžiusios knygos „Konfucijus ir Kristus“ bei kitų keturių veikalų autoriumi, savo moksliniame akiratyje puoselėjančiu religijų dialogo, ekumenizmo dvasią, žmogaus pašaukimo sritis.
„Žaviuosi Kinija. <...> Palaiminta šalis, didi neišsemiamos išminties kultūra“, – priminė vakaro svečias popiežiaus Pranciškaus mintį apie Konfucijaus tėvynę ir pasidalijo mintimis apie jo mokymą bei mūsų krikščioniškąją tapatybę, į kurią šis Rytų išminties lobynas padeda pažvelgti tarsi iš šalies, objektyvesniu žvilgsniu. Šis komparatyvistinis kelias moko atvirumo, pagarbos ir kitoms religijoms bei nuostatoms, ir tai yra būtina norint skelbti Kristų kitų kultūrų, mąstymo žmonėms.
„Dievas yra nešališkas. Turime skelbti nešališką Dievo meilę, tada ir savo konfesiją galėsime apginti kompetentingiausiai“, – sakė prof. R. Dulskis konfucianizmą, kuris nėra religija, vadinęs mokymu, išminties ieškojimo keliu. Įdomu, kad pats Konfucijus, gimęs 500 m. pr. Kristų, Dievą, kurį vadino dangumi, laikė žmogaus gyvenimo orientyru, o Jo valios vykdymą – tikslu.
Tik pusę laiko skyręs savo mintims, vakaro svečias pagarbiai šiuo laiku pasidalijo su žmonėmis, pakviesdamas užduoti klausimų. Atsakydamas pasidalijo ir įdomiomis įžvalgomis apie rytietiškosios bei vakarietiškosios kultūros, etikos skirtumus, pvz., pagarbą vyresniam žmogui, šeimos narių vaidmenų etiką ir pan., kurių stokojame savo visuomenėje.
„Visi atsakymai ateina per Dievo žodį!“ – karštai ir nuotaikingai kalbėjo kapucinų vienuolis kun. Vincentas Tamošauskas kauniečiams, atėjusiems į misijų vakarą „Katalikiškoji pagonybė“ kavinėje birželio 23 d. Dėl gausaus lietaus numatytą renginį lauke, po kavinės „CH Chocolaterie“ lietsargiais, gaila, teko perkelti į kavinės vidų. Tačiau iš pradžių buvo tikėtasi, kad lietus greit liausis, ir tos kelios laukimo minutės tapo įspūdinga gatvės evangelizacija! Br. kun. V. Tamošauskas, atvykęs kartu su br. kun. Tomu Pilchu bei šlovinimo grupe, pradėjo šlovinimą, čia pat, gatvėje, greta Rotušės aikštės, pliaupiant lietui – dėkojimą Dievui už žemės atgaivinimą, už visą Jo malonių lietų, kurį Jis lieja į mūsų gyvenimą.
„Pasaulio sukūrimas – tai Dievo norėtas gėris mums“, – sakė vėliau brolis kapucinas, cituodamas Šventąjį Raštą apie žmonijos nusikaltimą Dievui (plg. Rom 1, 18–32) ir besąlygišką Dievo meilę, „kuri visa sustato į savo vietas“ . Ši meilė brolius kapucinus ir veda konkrečiai tarnauti tiems, kurių niekas nemyli – priklausomybių turintiems žmonėms savo vienuolijos namuose Kaune, Raseiniuose, Jurbarke.
„Tačiau ar geras yra pasaulis, ta žemė, kuri tikrojo Šeimininko tik perduota mums naudoti? Mūsų pagonybė ir prasideda nuo tada, kai užsinorime užimti Dievo vietą“, – kalbėjo vakaro svečias brolis Vincentas, komentuodamas pagoniškumo apraiškas žmonių sąmonėje, kai pvz., netgi sakramentus kartais norima priimti kaip „auros pagerinimą, sustiprinimą“.
Po šio nuotaikingo vakaro jo dalyviai buvo pakviesti į šlovinimą kartu su jaunimo grupe „Viešpaties balsas“ Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
