Didžiausio įstatymo tarnas
Homilija pasakyta 2011 m. spalio 23 d. Žagarės bažnyčioje minint Vilniaus arkivyskupo tremtinio Julijono Steponavičiaus 100-ąsias gimimo ir 75-ąsias kunigystės metines
„Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus jam atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 36–39).
Klausomės šių Viešpaties žodžių ir, tikiuosi, nė vienas neabejojame jų teisingumu. Visų pirma turiu galvoje į Dievą tikinčius žmones. Jeigu mes įsileidžiame Dievą į savo gyvenimą, tai pirmasis mūsų žingsnis privalo būti pagarba ir meilė savo Viešpačiui. Antrasis – pagarba ir meilė šalia mūsų esančiam žmogui, kurį Kristus vadina savo broliu ir seserimi. Kiekvienas žmogus nešioja savyje Kūrėjo paveikslą tarsi jo paties dalelę. Tiesa, kartais žmoguje tas Dievo paveikslas būna taip subjaurotas, kad jį mylėti išties labai sunku. Be to, būna laikotarpių, kai išvis yra sunku vykdyti didįjį Dievo meilės įsakymą. Apie tokį laikotarpį ir noriu kalbėti.
Spalio 23 d. sekmadienį iš visos Lietuvos susirinkome į tolimą Žagarę pagerbti didžio Lietuvos ganytojo arkivyskupo Julijono Steponavičiaus, kuriam sovietinės valdžios pareigūnų sprendimu Žagarės parapija buvo tremties vieta net dvidešimt septynerius metus. Prieš tai devyniolika kunigiškos tarnystės metų praleista taip pat labai sunkiu laikotarpiu, kai Vilniaus kraštas buvo okupuotas lenkų, sovietų, nacių ir vėl sovietų.
1955-ieji, kai kun. J. Steponavičius Panevėžio katedroje buvo konsekruotas vyskupu, buvo sušvelnėjusios priespaudos metai. Neseniai buvo miręs tironas Stalinas, kuris be pasigailėjimo siuntė vyskupus ir kunigus į Gulagą, o kai kuriuos, kaip antai vysk. Vincentą Borisevičių, tiesiog sunaikino. Mes, tada Kauno kunigų seminarijos klierikai, turėjome laimės dalyvauti šios konsekracijos iškilmėje ir pasidžiaugti, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia turės jau tris vyskupus.
Tačiau džiaugsmas buvo trumpas. Nikita Chruščiovas, tapęs faktiniu Sovietų Sąjungos vadovu, vėl leido milijonus nekaltų žmonių sunaikinusiai KGB kovoti prieš vadinamuosius liaudies priešus. Jais buvo laikomi ir visi aktyvūs Bažnyčios žmonės, visų pirma vyskupai ir kunigai. Vėl pradėta verbuoti klierikus ir kunigus dirbti okupacinės valdžios kolaborantais ir siųsti Gulagą. Savo pareigas atliekantys kunigai buvo įpareigoti griežtai laikytis išleistų instrukcijų, kurios draudė katechizuoti vaikus, leisti jiems patarnauti Mišioms, adoruoti prie altoriaus mergaitėms, draudė lankyti savo parapijiečius, kviesti kaimynus kunigus į atlaidus, organizuoti kunigų rekolekcijas, leisti be valdžios sutikimo kunigams atlikti pareigas, draudė vyskupams atsisakyti šventinti kunigais net visiškai netinkamus kandidatus.
Vyskupas Teofilius Matulionis buvo ištremtas iš Kaišiadorių vyskupijos į Šeduvą, vyskupas Vincentas Sladkevičius – į Nemunėlio Radviliškį, o Julijonui Steponavičiui įsakyta išleisti nurodymą kunigams, kad jie turi laikytis sovietinės valdžios nurodymų.
Apie tai vysk. Julijonas rašė: „Esu nušalintas nuo Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio administratoriaus pareigų ir ištremtas į Žagarę ne už valstybinių įstatymų pažeidimą, bet už atsisakymą pažeisti bažnytinius įstatymus, bažnytinės teisės kanonus.<...> Įgaliotinis reikalavo, kad jų potvarkius paskelbčiau kunigams raštu, nors mane supažindindavo su jais tik žodžiu. Be to, dar pagrasino, kad nesilaikantys tų potvarkių kunigai bus baudžiami, o vyskupas, jei nepadės vykdyti tų reikalavimų, bus nušalintas nuo pareigų.“
Vysk. J. Steponavičius žinojo, kuo būtų rizikavęs, nepaklausydamas ultimatyvaus reikalavimo. Žinojo, bet pasielgė taip, kaip reikalavo vyskupo tikėjimas ir ganytojo sąžinė. Jis atsisakė pašalinti vaikus nuo altoriaus, uždrausti vaikų ir jaunuolių katechizaciją ir laikytis kitų įsakymų, kurie buvo skirti Bažnyčiai griauti. Dėl šios priežasties 1961 metais jis buvo nutremtas į Žagarę ir čionai išbuvo, kol pradėjo byrėti sovietinė imperija – iki 1988 m. pabaigos.
Tai buvo Dievo ir žmonių meilės egzaminas. Anuomet laikytis svarbiausiojo Dievo meilės įsakymo reiškė prisiimti visus smūgius, kurių negailėjo komunizmo kūrėjai, planuodami visą pasaulį padaryti raudoną. Kai vysk. J.Steponavičius buvo ištremtas į Žagarę, raketos su branduoliniais užtaisais jau buvo nuplukdytos į Kubą prie pat Amerikos krantų.
Per ilgus tremties metus vysk. Julijonas drauge su Nemunėlio Radviliškio tremtyje esančiu vysk. Vincentu Sladkevičiumi buvo nenugalėtos Bažnyčios ir nenugalėtos Lietuvos simboliai ir vėliavos. Anuomet šios vėliavos buvo labai reikalingos. Kai iškildavo bet koks svarbesnis reikalas ar klausimas, mes, kunigai, nevažiuodavome į savo kurijas, bet vykdavome į Žagarę ar Nemunėlio Radviliškį, nes žinojome, kad ten išgirsime tiesų atsakymą, gausime reikalingą pritarimą ir būsime padrąsinti.
Tačiau tremtis liko tremtimi, ir ji buvo sunki dalia suvokiant, kad negali būti su ganomaisiais ir turi būti nebyliu liudininku, kai vilkai drasko kaimenės avis. Tremtis buvo meilės kaina.
Todėl su didele pagarba ir pasididžiavimu prisimename šį tvirtą Lietuvos vyskupą, išdrįsusį sovietinei valdžiai pasakyti „ne“ – netarnauti griaunant Bažnyčią. Vyskupas Bažnyčią gali tik statyti.
Šiandien būtų per maža tik prisiminti arkivysk. Julijoną ir nesusimąstyti, ar mes esame pasirengę mokėti meilės kainą, didelę kainą. Tiesa, tremtimi niekas negrasina. Tačiau laikytis meilės įstatymo visuomet kainuoja. Kai daugelis vagia, sukčiauja ir dėl visko kaltina kitus, laikytis teisingumo ir nepasiduoti kaltinimų isterijai – tai meilės kaina. Kai net Konstitucinis Teismas iškreipia šeimos ir santuokos santykį ir atveria kelius teisinei homoseksualų partnerystei, ginti santuokinę šeimą ir būti niekinamam yra meilės kaina. Kai daugelis dievu paverčia seksą, krepšinį ir alų, nesilenkti bet kokiems stabams ir aiškiai stovėti Kristaus pusėje yra meilės kaina. Kai alkoholio gamintojų rankos pasiekia net vaikus ir paauglius, bandyti gelbėti Lietuvą nuo alkoholizmo rizikuojant būti suniekintam – tai taip pat yra meilės kaina.
Maldoje palinkėkime šviesiam Lietuvos arkivyskupui būti apglėbtam begalinės Dievo meilės, o vieni kitiems aiškaus ir tvirto pasiryžimo mokėti reikalingą meilės kainą ir niekuomet jos neišduoti.
Arkivyskupas S. Tamkevičius
