Kun. Andrius KONČIUS. „Kas geriau – ar laisvė, ar jos ieškojimas? Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė“
Paskelbta: 2018-09-25 20:24:48

Šiandien, rugsėjo 26 dieną, prieš 63 metus, sovietų režimo ištremta, Chabarovske mirė Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė – mokytoja, ateitininkė, katalikių moterų draugijos vedlė. Ją 2000-aisiais popiežius šv. Jonas Paulius II pripažino tikėjimo liudytoja – kankine. Šiuo metu Kauno arkivyskupijoje pradėta jos beatifikacijos byla (taip pat ir kankinės Elenos Spirgevičiūtės). Šiame procese esu Kauno arkivyskupo paskirtas postulatoriaus tarnystei.

Ką reiškia Adelės beatifikacijos byla ir jos postulatorius? Galima apie tai kalbėti ir įprasto teismo bylos terminais – šiuo atveju Dievo tarnaitė yra apkaltinta „sunkiai nusidėjusi“ šventumu, tam yra „įkalčių“ – liudininkų parodymų ir rašytinių šaltinių, jie visi renkami. Bylos procese postulatoriaus užduotis yra kaip advokato – tik šiuo atveju postulatorius siekia, kad „kaltinamoji“, jei „įkalčiai“ ir parodymai bus pakankamai svarūs, susilauktų teisėtos bausmės – būtų pripažinta palaimintąja. Išlikdamas tiesoje, jis rūpinasi bylos eiga ir koordinuoja procesą, veikdamas su visa bylos komanda. Arkivyskupijoje surinkus ir apibendrinus visus Adelės šventumo „įkalčius“, byla bus perduota į Vatikaną – kaip aukščiausiajam teismui, Šventųjų skelbimo kongregacijai, po kurios atlikto tyrimo popiežius priims galutinį sprendimą.

Popiežius Pranciškus sekmadienį, rugsėjo 23 d., kalbėdamas kunigams ir pašvęstiesiems Kauno arkikatedroje, pradėjo tokiais žodžiais: „Matydamas jus, už jūsų matau daugelį kankinių. Nežinomus kankinius, nežinomus ta prasme, kad net nežinome, kur jie palaidoti.“ Adelė ir yra viena tų, kurių palaidojimo vietos nežinome.

Būdama nuteista už – komunistų tardymų protokolų žodžiais – „antisovietinę fašistinės ateitininkų organizacijos veiklą“, tremties lageriuose liudydama tikėjimą, besimelsdama ir kitas tremtines būrusi maldai, už šią veiklą daugelį kartų tardyta ir bauginta, kalinta vienutėse, mušama, liko ištikima tikėjimo liudijimui iki galo.

Po paskutinių metų ypač žiaurių tardymų grįžo suluošinta fiziškai ir psichologiškai, – sumušta, išrautais dalimi plaukais, nekalbi ir atsiribojusi nuo aplinkos. Paguldyta ligoninėje, ji pamažu silpo, kol 1955 m. rugsėjo 26-osios dieną užgeso, likus vos porai mėnesių iki bausmės pabaigos, kuomet būtų buvusi paleista į laisvę.

Pagal Adelės giminaičių užklausas ir Chabarovsko parapijiečių pastangas, pavyko surasti numanomą Dievo tarnaitės palaidojimo vietą Chabarovsko prieigose, kur buvo laidojami politiniai kaliniai. Šiuo metu čia kolektyviniai sodai. Kai parapijos tikintieji bandė išsiaiškinti kažką daugiau, valdžios atstovų jiems buvo draugiškai patarta nebeieškoti ir neklausinėti dėl jų pačių saugumo. Taigi, kaip sakoma, rytų fronte nieko naujo.

Tačiau ką mums reiškia šventieji kankiniai, kuo jie tokie svarbūs, kad ir popiežius apie juos mums primena? Kankinys, iš graikų kalbos išvertus, reiškia „liudytojas“. Taip, jis yra tikras tikėjimo liudytojas, nes šį liudijimą išlaikė iki galo. Jėzus sakė: „Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis. Brolis išduos mirti brolį ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mt 10, 18–22). Kankinys yra ištikimosios Dievo meilės ženklas – meilės iki galo. Tai artimiausias Kristaus gyvenimo atspindys – su Juo gyventi, su Juo ir dėl Jo kentėti bei numirti. Kankinio mirtis yra paties Kristaus auka, atsikartojusi Jį tikėjusio, Juo gyvenusio žmogaus asmenyje. Ir todėl ši auka yra Bažnyčią pašventinanti – būtent todėl gerbiame kankinius kaip aukščiausio lygio tikėjimo liudytojus, nes jie Kristų paliudija ne vien žodžiais, bet ir savo pralietu krauju. Apreiškimo knygoje skaitome: „Bet jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti. Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai!“ (Apr 12, 11–12).

Kankiniai yra mūsų tautos ir kiekvieno užtarėjai pas Dievą ir padrąsinimas su meilė ir viltimi ištverti visus išmėginimus, kaip ir popiežius Pranciškus mums priminė: „Jis mus kviečia víltis po to, kai paskelbė Dievo svajonę kiekvienam žmogui, dar daugiau – visai kūrinijai, kad Dievą mylintiems viskas išeina į gera“ (Rom 8, 28). Pažodžiui verčiant, jis viską „ištiesina“. Dievas tikintiesiems „ištiesina“ ir gyvenimo kelius pro išmėginimus, ir „ištiesina“ kelią į prisikėlimą – per palaimingą mirtį su Juo, Jame ir dėl Jo.

Bažnyčia „negamina“ palaimintųjų ir šventųjų; ji atpažįsta ir pripažįsta jų šventumą žvelgdama į jų gyvenimą ir po mirties išliekantį šventumo garsą. Palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikacija pernai buvo tarsi „didysis sprogimas“ mūsų katalikiškos Lietuvos erdvėje, sužinota, kad mes turime ne vien šv. Kazimierą ir pal. Jurgį Matulaitį. Iš tiesų mūsų tautoje daug didžių tikėjimo liudytojų.

Kauno arkivyskupijoje šventumu „apkaltintos“ Dievo tarnaitės Adelė Dirsytė ir Elena Spirgevičiūtė. Jų beatifikacijos procesą 2000-aisiais pradėjo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, pats ragavęs kalinio duonos, o dabartinis Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas yra pabrėžęs: „Tikiu, kad Adelė ir Elena bus ženklas Lietuvos žmonėms, kad šventaisiais Lietuvoje gali tapti ne vien karaliai ir arkivyskupai, bet ir kiekvienas paprastas žmogus.“ Iš tiesų, Adelė ir Elena, būdamos pasaulietės, savo gyvenimais liudija, kad šventumas yra kvietimas kiekvienam žmogui liudyti Dievą visu savo gyvenimu: „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ (Mt 5, 12), – sako Jėzus tiems, kurie persekiojami ar žeminami dėl Jo. Viešpats iš mūsų reikalauja visko ir už tai siūlo tikrąjį gyvenimą, laimę, kuriai esame sukurti. Jis trokšta, kad būtume šventi, ir tikisi, jog nesitenkinsime vidutiniška, praskiesta, netvaria egzistencija“ (iš popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo „Gaudete et exsultate“)

Kokie yra Adelės gyvenimo su Dievu gražiausi momentai? Pirmiausia jos malda. Kaip ji dažnai melsdavosi ir dalyvaudavo šventosiose Mišiose dar būdama laisvėje, taip ir tremtyje kasdien, kai būdavo galimybė, melsdavosi ir kviesdavo į maldą kitas kalėjimo merginas. Tokia veikla lageriuose buvo draudžiama, todėl jos tai darydavo slapta, Adelės vedamos jos melsdavosi gegužines ir birželines pamaldas, Rožinį, apmąstydavo Kryžiaus kelius, Adelė vesdavo joms rekolekcijas, išmokydavo, kaip eiti dvasinės išpažinties ir dvasinės Komunijos. Adelė per vietos vienuoles, iš gretimoje vyrų grupėje kalinčio kunigo per Velykas ir kitoms šventėms parūpindavo ir suteikdavo kalinėms Švenčiausiąjį Sakramentą. Kartais būdavo tik viena Komunija, todėl ją pasidalyti tekdavo į daug gabalėlių, kad Kristų visos kalinės galėtų priimti. Viena iš kartu kalėjusių merginų, Danutė Ulozaitė, prisimena: „Mes karštai meldėmės ir atlikome dvasinę išpažintį, atgailavom, vakare, susirinkusios po gultais, užsidangsčiusios nuo pašalinių akių, pasimeldusios, iš mokytojos rankų priimdavome Šv. Komuniją.“

Pati Adelė nuolat meldėsi už Lietuvą ir visus vargus aukojo Dievui per Mariją už Lietuvos žmones ir laisvę. Jos malda už Lietuvą šiame varge ypač atsispindi jos maldose, kurias dirbdama miškuose ji užrašydavo ant beržo tošių, vėliau grįžusi perrašydavo ant cemento maišelių ir surišdavo padarydama maldaknyges. Viena šių maldaknygių, pavadinimu „Marija, gelbėki mus“, yra didžiausiu tiražu kada nors išleista lietuviška knyga, tiesiog bestseleris, išversta į keliolika kalbų, per visus leidimus – daugiau kaip milijonu egzempliorių.

Adelė mums yra ir besąlygiško atleidimo, kantrumo ir geros valios pavyzdys. Kiek kalėjusios moterys pamena, per visus vargus nė karto negirdėjo Adelės besiskundžiančios, o jei kuri išreikšdavo neapykantą pavergėjams, jos atsakymas būdavo: „Keršto kelias – ne mūsų kelias. Mes galime tik atleisti.“ Kartu kalėjusi Eleonora pasakoja: „Ją dažnai kviesdavo tardytojas, o po to – visuomet į karcerį. Ten ją daužydavo budelis, kiek tik jis norėdavo, bet ji nesiskųsdavo ir man nesakydavo, kad ją taip kankina. Nuėjusi į pirtį aš pamatydavau vis naujas dėmes ant jos kūno, matydavau, kad ji labai kenčia. Dirsytė visada savo kančias aukodavo Dievo Motinai Marijai už Lietuvą. Visoms buvo sunku – lageryje šaltis, sunkus darbas, alkis dažnai nuvesdavo į neviltį, bet ji buvo dar ir kankinama. Jos sveikata visai susilpnėjo, dažnai skaudėdavo galvą, krūtinę. Po vieno tardymo ji ilgai spjaudė krauju, buvo sutinęs visas veidas; tik vėliau man pasakė, kad dantis išmuštas.“

Pabaigoje gražus prisiminimas iš jos gyvenimo, kaip išradingai ir išmintingai Adelė atrasdavo būdą suteikti paguodą lagerio sesėms, kurios ją vadindavo mokytoja: ji mėgo rašyti padrąsinamus laiškus ir raštelius. Tremtinė Aldona prisimena: „Vėl susitinkame 6-to lagerio merginas. Jos atneša man mokytojos laiškutį. Gerai prisimenu tą dieną. Pustė nesmarkiai, sargybiniai leido susikurti laužą. Apsėdusios jį, susigūžusios, alkanos skaitome mokytojos laiškutį. Ji rašo, kad ir jų vakar į darbą nevedė. Jos susirinkusios svarstė klausimą: kas geriau - ar laisvė, ar jos ieškojimas (siekimas)? Svarstome ir mes prie laužo. Mūsų išvada: geriau laisvės ieškojimas. Skaitau toliau: „Mes nusprendėm, kad geriau laisvės ieškojimas. Taigi mūsų dalia rinktinė“. Gerai prisimenu tą dvasinį pakilimą. Ši mintis šildė dar ilgai.“

Popiežius Pranciškus Kauno arkikatedroje davė mums užduotį atminti savo kankinius: „Neužmirškite jų. Atminkime juos. Esate kankinių vaikai! Tai jūsų stiprybė. Neleiskite pasaulio dvasiai įtikinėti kažkuo, kas priešinga tam, ką patyrė jūsų protėviai. Atminkite savo kankinius! Jie neturėjo baimės.“

Svarbus Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės šventumo ženklas yra jos šventumo garsas Dievo tautoje. Teko pažinti tikinčiųjų, kurie meldžia jos užtarimo, laiko ją savo pavyzdžiu ir dar daugiau – myli kaip bičiulę. Tai aiškus ženklas, jog Šventoji Dvasia veikia per jos užtarimą priešais Dievo sostą.

Adelės Dirsytės tremtyje užrašyta malda

Malda Gailestingajam Jėzui (Atvelykio sekmadieniui)
Nuovargis, nusilpimas sukaustė mūsų širdis. Nebeturime nei dvasios maisto, nei reikalingo poilsio, nei atsigaivinimo. Ilgesys, lūkestis, vergija prislėgė mus. Gailestingumo Jėzau, Tavo pasigailėjimo šaukiamės, prie Tavo atverto šono glaudžiamės. Gailestingiausioji ir meile liepsnojanti Širdie, sujunki mus gailestingumo, meilės ir vienybės ryšiais. Padėki mums veikiai sugrįžti į savo žemę, kad vis geriau ir geriau vykdytumėm Viešpaties mums skirtus uždavinius.
Amen.

Malda prašant Adelę Dirsytę paskelbti palaimintąja

Visagali Viešpatie Dieve, Tikėjimo, Vilties ir Ištvermės šaltini! Tu palaikai ir stiprini pasitikinčius ir sekančius Tavimi. Žiauriuose Sibiro lageriuose daugelį metų stiprinai mokytoją Adelę Dirsytę, kad liktų ištikima Tavo valiai ir būtų pamokančiu pavyzdžiu artimui. Viešpatie, suteik malonę, kad Tavo tarnaitė mokiusi žodžiu ir savo gyvenimu, o tikėjimu paliudijusi kankinystę, galėtų tapti mūsų Užtarėja Danguje. Amen. 

Jei Dievo tarnaičių Adelės Dirsytės ar Elenos Spirgevičiūtės užtarimu patirsite kokių nors malonių, galite apie tai paliudyti raštu ar žodžiu kurija@kn.lcn.lt, tel. (37) 40 90 26.

Kun. Andrius KONČIUS,
Dievo tarnaičių Adelės ir Elenos beatifikacijos proceso postulatorius

Ganytojo žodis

„KRISTUS JĖZUS – mūsų viltis.“ Šia žinia norime gyventi, ja norime dalintis su visais. Jūsų apsilankymas skatins mus, Lietuvos katalikus, drąsiai skleisti Evangelijos šviesą, rūpintis šeimomis, prabilti į jaunimo širdis, būti arti visų, kurie ieško ne vien duonos, bet ir teisingumo bei vilties.

 Arkivysk. L. Virbalo herbas+ Lionginas VIRBALAS SJ
Padėkos žodis popiežiui Pranciškui Kauno Santakoje

Liturginis kalendorius

Pamaldos

2018 – Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos metai

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune