Spalio 6 d. sielovados bendruomenė „Gailestingumo versmė“ po vasaros pertraukos vėl atnaujino maldos popietes „Jei kas trokšta, teateina pas mane“ (Jn 7, 37).
Kauno arkivyskupijos salėje susitikimas pradėtas Gailestingumo vainikėlio malda. O po šlovinimo šv. Mišių liturgijai vadovavo kun. Kęstutis Rugevičius, koncelebravo misionieriai iš Slovakijos kun. Rastislavas Dluhy C.Ss.R ir kun. Peteris Hertelas C.Ss.R. Šiedu redemptoristų kongregacijai priklausantys kunigai šiuo metu gyvena Kaune, dalyvauja sielovados projektuose ir mokosi lietuvių kalbos.
Mokyme „Kaip Lietuvą mato Dievas popiežiaus Pranciškaus akimis“ savo įžvalgomis apie popiežiaus Pranciškaus apsilankymą Lietuvoje su maldos popietės dalyviais dalijosi kunigas Rastislavas Dluhy.
Pirmiausia jis paklausė susirinkusiųjų, kiek iš jų yra girdėję ar skaitę visas popiežiaus sakytas Lietuvoje kalbas. „Tie, kurie perskaitėte, jau žinote, ką Dievas nori pasakyti šiam kraštui – Lietuvai“, – džiaugdamasis, kad salėje pakilo daug rankų, sakė jis.
Prelegentas priminė, jog praėjusį birželį lankydamasis Romoje Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas dar kartą pakvietė Šventąjį Tėvą į mūsų šalį, o popiežius pasakė, jog sapnavo angelą, apreiškusį, kad jis turįs vykti į Lietuvą. Kartu buvę lietuviai pamanė, kad popiežius pajuokavo, bet tai nebuvo pokštas. Dievas ir anksčiau kalbėjo per sapnus ar angelus. Nesistebėkime, kad Viešpats kalba per angelus, ypač šiam popiežiui. Ir štai Šventasis Tėvas keliauja į Baltijos kraštus.
Kunigas kalbėjo apie popiežiaus Pranciškaus gebėjimą užmegzti ryšį ne tik žodžiais, bet ir žvilgsniu, palietimu ar apkabinimu. Apaštalų darbuose rašoma, jog žmonės norėjo būti nors Petro šešėlyje. Kodėl? Nes Petras juos išgydydavo. Ir Lietuvoje Petro įpėdinį – popiežių Pranciškų žmonės norėjo paliesti. Vienas seminaristas iš Vilniaus buvo laimingas, nes galėjo labai stipriai apsikabinti Šventąjį Tėvą. Ir popiežius atsakė tuo pačiu. Per tai jis visiems seminaristams sakė – tu esi artimas mano širdžiai, visi seminaristai man yra artimi. Jis negalėjo visų apkabinti, bet apkabindamas sutuoktinių porą, seselę vienuolę sykiu visiems išreiškė artimumą.
Kun. Rastislavas, remdamasis Apaštalų darbų mintimi, kad visa bendruomenė meldėsi už Petrą, sakė, jog susitikime su jaunimu surinkusieji Katedros aikštėje spontaniškai ėmė giedoti žinomą laiminimo giesmę „Viešpatie, laimink jį!“
Kun. Rastislavas taip pat priminė Mergelės Marijos apsireiškimus vaikams Fatimoje, kur ji kalbėjo vaikams apie gailestingumo misiją ir ragino melstis už Rusiją, kad Viešpats ją atverstų. Ir pirmoje kalboje per susitikimą su valdžios, visuomenės atstovais ir diplomatais prie Prezidentūros popiežius sakė:„Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Tai brandžios istorijos vaisius, kurį jūsų tauta gali pasiūlyti pasaulio bendruomenei, o ypač Europos Sąjungai.“ Kai skrendant atgal į Romą žurnalistai lėktuve paklausė popiežiaus, ką tai reiškia būti tiltu – juk tiltu būti nelengva, jis atsakė, jog nelengva, bet stiprus tiltas tai pakelia: „Norint būti tiltu būtinas tvirtumas, – ne vien priklausymo Vakarams, bet ir savo tapatybės tvirtumas.“
Kun. Rastislavas sugrąžino visus į neseniai patirtą susitikimo su Petro įpėdiniu džiaugsmą primindamas, jog kiekviename susitikime popiežius minėdavo kankinius, senolius, jaunimą, Kryžių ir gailestingumą. Kiekvienoje kalboje apie tai prabildavo vis kitaip. Vienas iš ankstyvųjų krikščionių rašytojų Tertulijonas sakė, kad kankinių kraujas yra būsimų krikščionių sėkla. Taip ir šiam kraštui ateina naujas laikas, kuris atneš vaisių. Šventasis Tėvas paragino jaunimą klausytis vyresnių žmonių, o jų – dalytis savo patirtimi ir išgyventomis vidinėmis kovomis, bet ne su nostalgija.
Iš popiežiaus per šį vizitą dažnai girdėjome apie tautos svetingumą, kitų priėmimą. „Kur matote save tuose popiežiaus žodžiuose? Ar mano šeima, tauta pasižymi svetingumu? Mes turime iš naujo grįžti ir įrašyti tą svetingumą į savo širdį, – sakė maldos popietės prelegentas, įsitikinęs, kad Viešpats pradeda keisti pasaulį nuo mūsų šalies. – Tikiu, kad Viešpats nori pradėti nuo jūsų. Kad jūs pasidarytumėte gailestingi ir padėtumėt pasauliui atsiversti. Jei Lietuva bus perkeista, tai ir pasaulis greičiau pasikeis. Ir tai nėra lengva.“
Kun. Rastislavas pakartojo popiežiaus Pranciškaus raginimą būti dėl kitų. Popiežius kalbėjo palyginimais: Panašiai kaip Vilnelė „paaukoja“ savo vandenį ir netenka vardo įtekėdama į Nerį, kaip Neris į Nemuną, taip ir krikščionis raginamas nebijoti eikvoti savęs dėl tų, kurie gyvena egzistencijos pakraščiuose. Mokytis būti kartu su kitais kartais reiškia sulėtinti žingsnį, palikti nuošalėj nerimą, „kad išmoktume pažvelgti į akis, išklausyti ir palydėti likusį kelkraštyje“.
„Kaip aš norėčiau, kad tie žodžiai būtų pasakyti Slovakijai. Nepaisant to, kad ta kelionė sunki ir reikalauja pasiaukojimo“,– sakė kun. Rastislavas baigdamas savo mintis malda: „Ačiū Tau, Viešpatie, kad esi su mumis. Esu laimingas būdamas šeimoje, kurioje yra Katalikų Bažnyčia. Gausiai palaimink čia esančius žmones, kad jie galėtų susitikti Viešpatį ir Jo gailestingumą ir neštų tą žinią toliau. Meldžiu, išgydyk šios tautos žaizdas, sukeltas totalitarinių režimų. Viešpatie, išgydyk šio tautos sielą, kad ji giedotų apie Tavo gailestingumą ir to mokytų kitas tautas.“
„Gailestingumo versmės“ bendruomenės informacija
