Nuotraukos – Irutės Jaruševičiūtės
„Nepakanka žinoti Raštų, tiesų apie Jėzų, per maža teisingai dalyvauti liturgijoje. Turime būti apgaubti jėga iš aukštybių“, – sakė dr. Ralphas Martinas, spalio 21 d. Atsinaujinimo dienoje Kaune įkvėptai kalbėdamas, kaip atsiliepti Viešpačiui į šventumo kvietimą bei Sekminių ugnį naujajai evangelizacijai.
Per savo misijų laiką Lietuvoje spalio 16–21 d. charizminio atsinaujinimo judėjimo „Renewal Ministries“ vadovas kalbėjo Lietuvos kunigams (Vilniaus kunigų seminarijoje), vėliau tikintiesiems Vilniaus arkikatedroje, o sekmadienį skaitė pranešimus, meldė Šventosios Dvasios išliejimo visiems gausiai dalyvavusiems atviros širdies žmonėms Atsinaujinimo dienoje, kurią rengė katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“. Šią dieną pranešimą dar skaitė dr. Artūras Lukaševičius, ant liudijimo suolelio dalijosi Linos ir Žano Talandžių šeima, vyko šlovinimas, užtarimo malda.
„Pašaukimas į šventumą. Ar tikrai man?“
„Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“, – citavo Šventraštį svečias dr. Martinas, šiame pranešime kalbėdamas apie šventumą kaip Dievo tikslą žmogaus gyvenimui. Tik 80 metų sulaukusiam, subrendusiam Mozei Dievas leido grįžti į Egiptą. Ko reikia, kad išliktume Dievui ištikimi? Dievas nori, kad niekada nesustotume savo kelionėje, nori vis labiau veikti žmogaus gyvenime, pašalinti mūsų nusistatytas ribas, – tai būtų augimas šventumu. Šventumas nereiškia tik daugiau mūsų maldų – tai reiškia vis daugiau meilės Dievui ir savo artimui.
Svečias kalbėjo apie žmogaus „bet“, kuriais stabdome savo kelią į šventumą, pvz.: 1) „bet aš esu pasaulietis“; Tačiau šventumas nėra pasirenkamas. Jis būtinas kelyje į dangų. Šventieji yra tie, kurie leido iš savo gyvenimo pašalinti blogį, suvienijo savo valią su Dievo valia; 2) „bet dabar esu labai užsiėmęs, gal vėliau“ („kai pasveiksiu, užauginsiu vaikus, išeisiu į pensiją“); „Dabar yra išgelbėjimo valanda“, – sakė svečias apie trumpą mūsų gyvenimą ir ilgą laukiančią amžinybę. Pirmiausia turime siekti Dievo karalystės. Neturime atidėlioti dar apstesnės meilės, didesnio mūsų gyvenimo vaisingumo, kuris ateina iš didesnės vienybės su Dievu; 3) „neturiu drąsos, nepasieksiu to lygio, taikysiu į skaistyklą“; dr. R. Martinas čia atkreipė dėmesį į paties Jėzaus paraginimą siekti dangaus, būti tobuliems, kaip dangaus Tėvas yra tobulas.
Remdamasis savo įžvalgomis apie šventųjų gyvenimą, svečias išskyrė 4 jo principus: dvasinė kelionė yra visiškai Dievo malonė; būtina ir mūsų pastanga; nuskaistinimas yra susijęs su kančia; kuo labiau būsime susivieniję su Viešpačiu, tuo vaisingesnis bus gyvenimas. Pasak dr. Martino, nesvarbu, kiek pažangos padarytume; svarbiausia, kad liktume kelyje, turėtume tikslą gyventi taip, kad patiktume Viešpačiui, atsisakytume įžeisti Jį net ir menku dalyku, pasak šv. Pranciškaus Salezo – neprisirištume prie nuodėmės, jos pamėgimo.
„Ar nori būti maksimaliai laimingas, sveikas, save atradęs, save realizavęs, t. y. šventas?“
Šiame pranešime dr. Artūras Lukaševičius darė prielaidą, jog daugiau kaip pusė praktikuojančių tikėjimą, paklausti, ar norėtų būti šventaisiais, atsakytų „ne“ dėl neteisingai suprantamo šventumo. Galvojama, jog dėl to reikėtų atsisakyti visų malonumų, daug kentėti, be to, būtų labai nuobodu. Ne malonumai yra gyvenimo laimė, o kančių jame bus visada. Pasak pranešėjo, atvirkščiai, šventas žmogus yra visiškai gyvas, kupinas gyvenimo džiaugsmo.
„Iš kur šis džiaugsmas? Iš buvimo arti gyvybės šaltinio, arti Dievo“, – sakė dr. Lukaševičius apie „šventumo paslaptį“, kaip tapti „maksimaliai įmanomai sveikiems“. Tomo Akviniečio žodžiais, šventumas yra laimingumas turint gilų džiaugsmą, ramybę. Šventumas ir laimingumas yra sinonimai. Ne savirealizacija, bet Dievo karalystės ieškojimas daro mus laimingus, brandina.
Šventumo priešingybė yra nuodėmė, jos negalima sumenkinti (tik „griekelis“). Ji kyla iš nepasitikėjimo Dievu, tuomet pasitikime visu kitu. Padaręs save atskaitos tašku žmogus tampa pažeidžiamas ir pavojingas kitam žmogui, nes jį ima kontroliuoti, manipuliuoti, vartoti pagal poreikius. Pasak pranešėjo, tai tragedija, nes žmogaus laimė yra bendrystė su Dievu, kitu žmogumi, kūrinija, su pačiu savimi. Šią bendrystę suardė pirmųjų tėvų nuodėmė. Jos pasekmės puolusiai moteriai – per dideli lūkesčiai vyro atžvilgiu, kuris yra taip pat silpnas, menkas ir negali patvirtinti jos vertingumo. Vyro nuopuolis – kad jis yra turėtojas, vartotojas, jam svarbiausias darbas, karjera – juose jis ieškos atsakymų į giliausius savo būties klausimus.
„Jėzus atvėrė kelią į tikrąją bendrystę visais lygmenimis. Šventumo kelias – tai sugrįžti į bendrystę su Dievu ir vis artimiau joje būti“, – sakė dr. Lukaševičius užbaigdamas pranešimą.
„Šventosios Dvasios jėga – kiekvienam!“
„Paprasti pasauliečiai kalbėjo apie Jėzų, ir tada tai nebuvo įprasta“, – sakė dr. R. Martinas, antrajame pranešime pasidalydamas savo istorija, kaip po vienų rekolekcijų jaunystėje, į kurias buvo įrašęs bičiulis, priėmė svarbų gyvenimo sprendimą – visiškai patikėti jį Jėzui.
„Sutvirtinimo malonė tada tarsi sprogo manyje“, – sakė svečias, liudydamas, kaip tuomet pajutęs tarsi liepsną įsižiebiant širdyje, troškimą dar labiau pažinti ir pamilti Jėzų, padėti Jį mylėti kitiems. Pasak dr. Martino, jis tik vėliau supratęs, jog tai buvo jo Krikšto pažadų atnaujinimas. Šiandien milijonai katalikų pasaulyje dėl charizminio atsinaujinimo atnaujino savo susitikimą su Jėzumi, labiau atsivėrė Šventosios Dvasios veikimui. Pasak svečio, tai Bažnyčios lobis, jos dalis, nes pati Šventoji Dvasia yra to įkvėpėja, ir ši dovana gali priklausyti kiekvienam.
Savo pranešime dr. R. Martinas kalbėjo apie būtiną pirmųjų Sekminių ugnį Bažnyčiai šiandien. To jai troško ir meldė šventieji popiežiai – Jonas XXIII, Paulius VI ir Jonas Paulius II. Benediktas XVI, lankydamasis JAV, jų žmonėms meldė Sekminių Dvasios, o popiežius Pranciškus, susitikdamas su charizminio atsinaujinimo judėjimo dalyviais, prašė jų su visais Bažnyčioje dalytis Šventosios Dvasios malone.
„Mes visi turime Šventosios Dvasios dovaną, bet ją reikia atgaivinti, kad ji įsižiebtų, taptų liepsna“, – kalbėjo svečias, primindamas Dievo žodį apie pirmąsias Sekmines, kai apaštalams su Marija besimeldžiant aukštutiniame kambaryje ant jų nusileido Šventoji Dvasia. Dingo baimė, netikrumas, jie įgijo kontempliatyviąją malonę vidujai pažinti Jėzų. Pasak dr. Martino, į žmonių klausimą: „Ką mums daryti, broliai?“ apaštalas Petras atsakė: atsiversti atgailaujant, pasikrikštyti Jėzaus vardu ir taip gauti Šventosios Dvasios dovaną, skirtą visiems, kuriuos Dievas nori prie savęs patraukti.
Ši malonė, pasak svečio, skirta ne tik asmeniškai, bet ir dėl kitų – evangelizacijai. Atsinaujinimo dienos dalyviai buvo raginami ypač atsiliepti į Dievo gailestingumą ir atgailauti bei melstis už mūsų mylimų artimųjų, visų žmonių sielas, už jų išgebėjimą.
„Šventumas. Ženkime žingsnį!“
„Šiandien dėkojame už Šventojo Tėvo Pranciškaus apsilankymą Lietuvoje, meldžiamės už jį, prašome šventumo ir šį Bažnyčios švenčiamą Misijų sekmadienį esame siunčiami į misijas – būti misionieriais kiekvienas savo aplinkoje: šeimoje, darbe, nepamirštant būti misionieriais ir savo pačių atžvilgiu – iš naujo priimti Viešpatį ir Jį pamilti“, – sakė Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, renginio pabaigoje vadovavęs sekmadienio Eucharistijai, kurią koncelebravo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, kun. Andrius Končius, patarnavo Kauno kunigų seminarijos klierikai.
Homiliją pasakęs arkivyskupas L. Virbalas, remdamasis Pranciškaus mintimis ir jo padrąsinimu nebijoti siekti šventumo, atkreipė dėmesį į šventumą kaip keliaujančiųjų bruožą, pakraščio savybę, bendruomeniškumą. Ganytojas pakartojo į Šventojo Tėvo užduotą klausimą šv. Mišiose Kauno Santakoje – ką pastatome į savo gyvenimo centrą ir ką Jėzus jame pastatytų? Taip pat paragino jau nedelsiant, dabar žengti kad ir nedidelį žingsnį į šventumą savo santykiuose su kitais žmonėms, ypač reikalingais pagalbos.
„Manau, kad kiekvienas turite žmonių, kurie jums buvo tarsi šventumo katalizatoriai. Ačiū jiems visiems! Kaip kitaip mes patys galėtume siekti šventumo?! Tik atsiliepdami į Viešpaties kvietimą ir padėdami vieni kitiems“, – sakė arkivyskupas užbaigdamas homiliją. (Visą tekstą skaityti >>)
Visuotinėje maldoje Atsinaujinimo dienos dalyviai meldėsi už popiežių Pranciškų, kad jo misija nešti gailestingumą pasauliui rastų atgarsį kiekvienoje širdyje. Be kita, melstasi ir už visus, kurie patiria bet kokį vargą – už liūdinčius, sergančius, kalinčius, pavojuose esančius, visaip bandomus, kad nepamirštų savo misijos būti vilties žmonėmis.
Daugiau fotoakimirkų
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
