Brangūs broliai ir seserys,
šiuo laišku kreipiuosi į Jus, norėdamas paaiškinti savo sprendimą pradėti nuolatinių diakonų rengimą Kauno arkivyskupijoje.
1999 metais Lietuvos vyskupai vizito ad limina proga susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Tada popiežius, apžvelgęs Lietuvoje vykdomus sielovados ir evangelizacijos darbus, daug dėmesio skyrė katechizacijai ir kunigų tarnystei. Ragindamas vyskupus rūpintis kunigų pašaukimais, jis taip pat atkreipė dėmesį į nuolatinių diakonų tarnystę. Jonas Paulius II vyskupams kalbėjo: „Nepamirština, jog šalia kunigiškų pašaukimų dideles galimybes atveria nuolatinis diakonatas. Susirinkimas leido iš naujo surasti šią tarnystę ir ją reikia ugdyti ne kaip šalutinę ar kokį nors pakaitalą, leidžiantį užkamšyti kunigų trūkumo spra-gas, bet dėl šios tarnystės vidinės vertės Dievo tautos tarnystėje, „liturgijos, žodžio ir meilės tarnystėje (diakonia)“ (Lumen Gentium, 29).“
2003 metais Lietuvos Vyskupų Konferencija, vykdydama Vatikano II Susirinkimo nutarimus ir atsiliepdama į Šventojo Tėvo paskatinimą bei suvokdama naujosios evangelizacijos svarbą pokomunistinėje visuomenėje, nutarė įvesti Lietuvoje nuolatinio diakonato tarnystę. Siekiant įgyvendinti šį Vyskupų Konferencijos nutarimą, buvo parengtos Nuolatinių diakonų Lietuvoje ugdymo, gyvenimo ir tarnystės gairės, kurias patvirtino Katalikiškojo ugdymo kongregacija.
Nuolatinis diakonas įšventinamas „ne kunigauti, bet tarnauti“. Diakonatas nėra kunigystės dalis ir savyje neapima kunigiškų funkcijų. Vis dėlto diakonas priklauso hierarchijai ir savitu būdu dalyvauja hierarchinei kunigystei būdingoje veikloje. Jis skirtas padėti vyskupui ir kunigams bei tarnauti visai Bažnyčios bendruomenei.
Diakonatas įspaudžia žymę ir suteikia ypatingą sakramentinę malonę tarnauti Dievo tautai. Diakonato dvasingumas yra tarnavimo dvasingumas. Šventimų sakramentu diakonas tampa panašus į Kristų, kuris tapo visų tarnu (diakonu). Jis tampa gyvu Kristaus Tarno atvaizdu Bažnyčioje.
Diakonatą ženklina trijų pareigų, būdingų šventimų tarnybai, vykdymas, atsižvelgiant į diakono tarnystės pobūdį – šventinti, mokyti ir valdyti.
Diakonas yra įpareigotas skelbti ir aiškinti Dievo žodį, jam skiriamas svarbus vaidmuo vykdant tikinčiųjų katechezę ir naująją evangelizaciją.
Diakonui taip pat priklauso pareiga krikštyti, sergėti ir dalyti Eucharistiją, Bažnyčios vardu laiminti Santuoką, vadovauti gedulo bei laidojimo apeigoms, tikinčiųjų maldai bei teikti sakramentalijas.
Diakonas gaivina tikinčiųjų bendruomenę artimo meilės darbais. Svarbi jo užduotis – padėti ugdyti gyvas, solidarias bendruomenes Bažnyčioje, rūpinantis ligoniais, nusivylusiais, stokojančiais, skriaudžiamais, niekinamais, visuomenės ir Bažnyčios paribyje gyvenančiais žmonėmis. Hierarchijos pavedimu diakonas vykdo pareigas, susijusias su gailestingumo ir administravimo tarnyste.
Diakonas taip pat rūpinasi pasauliečių apaštalavimo skatinimu ir ugdymu. Kadangi jis, labiau nei kunigas, yra įsitraukęs į pasaulietinę terpę, privalo aiškiai suvokti savo vaidmenį bendrajame Dievo karalystės kūrime bei ryšį tarp tarnystės, vykdomos šventimų galia, ir tikinčių pasauliečių veiklos.
Diakonui taip pat būdinga misijinė funkcija, kai jis vyskupo ar klebono vardu gali vadovauti išsisklaidžiusioms krikščioniškoms bendruomenėms. Ši funkcija vykdoma ten, kur nėra kunigo arba kur jį sunku surasti. Tokiose vietovėse diakonas gali surinkti bendruomenę ir vadovauti Dievo žodžio liturgijai bei dalyti Eucharistiją.
Vyskupijos vyskupo kompetencijai priklauso sprendimas dėl nuolatinio diakonato įvedimo savo vyskupijoje. Nuolatinių diakonų tarnystę esu pristatęs arkivyskupijos ku-nigams ir gavęs Kunigų tarybos pritarimą šiam sumanymui. Esu įsitikinęs, kad siekiant bendro vietinės Bažnyčios gėrio Kauno arkivyskupijoje turi būti įvesta nuolatinių diakonų tarnystė.
Nuolatiniais diakonais gali tapti vyrai: nesusituokusieji, susituokusieji ir našliai. Jie privalo pasižymėti tam tikromis žmogiškomis ir dvasinėmis savybėmis, visapusiška branda ir pusiausvyra, grynu tikėjimu, vadovautis gera intencija, turėti aukštąjį išsilavinimą ir pasižymėti doru krikščionišku gyvenimu. Kandidatai į diakonatą turi būti gyvai įsitraukę į krikščionių bendruomenę ir su pagirtinu atsidavimu jau atlikę apaštalavimo darbų. Sprendimą tapti diakonu turi palaikyti arba inicijuoti tikinčiųjų bendruomenė. Susituokusio kandidato į diakonus apsisprendimui būtinas jo žmonos pritarimas. Raginu tikinčius vyrus, gyvenančius Kauno arkivyskupijoje, maldoje apsvarstyti, ar Dievas nekviečia jų į naują, labai svarbią tarnystę.
Būsimieji nuolatiniai diakonai galės tiesiogiai tarnauti bažnytinėje bendruomenėje arba, vykdydami savo diakono tarnystę, užsiimti profesine veikla, darbo vietoje liudyti Evangelijos vertę ir grožį.
Arkivyskupijos kunigus, vienuolius bei visus tikinčiuosius kviečiu malda bei geranorišku supratimu remti nuolatinių diakonų pasirengimą, o vėliau priimti juos kaip brolius, atliekančius svarbią tarnystę.
Kaunas, 2011 metų spalio mėnesio 13 diena.
Su ganytojiškuoju palaiminimu
† Sigitas TAMKEVIČIUS SJ
Kauno arkivyskupas metropolitas
