Gruodžio 4 d., sekmadienį, arkivyskupijos muziejuje paminėtas ateitininkų ideologas, katalikas filosofas, pedagogas, paskutinis tarpukario Lietuvoje VDU rektorius prof. Stasys Šalkauskis. Šiemet sukanka 125-osios jo gimimo metinės (gimęs 1886 m. Ariogaloje) ir praėjo 70 metų nuo jo mirties (1941-aisiais Šiauliuose).
Renginio dalyviai, tarp kurių buvo ir Ateitininkų federacijos pirmininkė Rozvita Vareikienė, AF Tarybos narys Vidas Abraitis, Arimantas Raškinis, kiti ateitininkų sendraugiai bei jaunesni šios organizacijos nariai, turėjo unikalią galimybę išgirsti prof. S. Šalkauskio sūnaus, fizikos mokslų daktaro Juliaus Šalkauskio paliudytą garbingą savo tėvo gyvenimą, didžiulius, Lietuvai skirtus darbus, jo mintis ir koncepcijas, pasidalytus prisiminimus apie šeimos gyvenimą, auklėjimą, pamatyti fotografijas, atspindinčias šios išskirtinės, šiandien taip stokojamo idealizmo kupinos asmenybės gyvenimo kelią.
„Išskirtinė valia, nuoseklumas, logika, sistema, nežiūrint silpnos sveikatos, padėjo tėvui labai daug pasiekti palyginti per labai trumpą laiką“, – sakė J. Šalkauskis, pabrėždamas, jog jau gimnazijos metais brendo tėvo noras dirbti visas jėgas skiriant Lietuvos labui. Baigęs Maskvoje teisės studijas ir netrukus Samarkande nusivylęs teisininko darbu, vis labiau domėjosi filosofija, vis labiau, pasak J. Šalkauskio, „troško tarnauti šventam Tėvynės darbui“. Filosofijos studijuoti išvykęs į Fribūrą, ten ilgai sirgo ir daug gydėsi, tačiau sugebėjo pasirašyti didžiulį savo ateities darbų planą, užmojį sukurti plačią filosofinę-pedagoginę asmenybės ugdymo sistemą, netgi lietuviškus filosofijos terminus, visus darbus ketindamas sutalpinti į 20 tomų. Sugrįžęs į Lietuvą, plėtojo savo „Pilnutinio ugdymo sistemą“, dirbo Kauno universitete. Rūpindamas jaunimo auklėjimu, tapo ateitininkijos ideologu, o 1927–1930 m. ir vadovavo ateitininkų federacijai.
„Man pasisekė gimti darnioje, katalikiškoje, patriotinėje šeimoje“, – sakė J. Šalkauskis, gyvai ir gražiai prisimindamas savo tėvus, pasiaukojančią motiną ir visą šeimos gyvenimą, kuris buvo tvarkomas pagal tėvo, tuomet VDU profesoriaus, vėliau – ir rektoriaus darbotvarkę. Nors ir labai užimtas, prof. S. Šalkauskis daug laiko skirdavo sūnui, atsakinėdamas į jo klausimus, daug jam pasakodamas, kai kada ir griežtu, bet labai tėvišku auklėjimu trokšdamas, kad sūnus užaugtų garbingas žmogus. Kaune gyvendami Šalkauskiai lankydavosi Įgulos bažnyčioje; be to, prof. S. Šalkauskis labai mėgęs ir lankęs Jėzuitų bažnyčią. Renginyje buvo gyvai paliudytas nepaprastai sunkus šios šeimos gyvenimo laikotarpis, tėvui pasiligojus, netekus turėtų pareigų pirmaisiais Lietuvos okupacijos metais.
Moralinė, vertybinė krizė, kurioje šiandien yra atsidūrusi Lietuva, inteligentijos susitelkimo stoka – šiuos dalykus tarsi šiandien dar prieškariu, pasak J. Šalkauskio, buvo numatęs jo tėvas prof. S. Šalkauskis, ypač po 1926 m. perversmo valdžioje, kilus grėsmei jo palaikomai demokratinės visuomenės idėjai, kurią jis kėlė, nurodydamas, jog kultūrinio, religinio gyvenimo sinteze, žmogaus dvasios ugdymu visuomenė gali įveikti krizes. Be kita ko, renginyje pabrėžta, jog religiją S. Šalkauskis vadino aukščiausia kultūros „lytimi“, o aukščiausia, anot jo, žmogaus pareiga – tai „gyventi tiesoje, mąstyti, kaip gyvena, kalbėti, kaip mąsto“.
