Respublikinė konferencija „Ligonių sielovada: ką galime nuveikti daugiau?“ Kaune (2012 05 19)Fotografijos Valerijos LIETUVNIKIENĖS
Gegužės 19 d. Kaune, pranciškonų svečių namų konferencijų salėje vyko konferencija „Ligonių sielovada: ką galime nuveikti daugiau?“, kurią surengė Lietuvos krikščioniškojo gyvenimo bendruomenė. Dalyvavo įvairių sričių specialistai, savanoriai ir šiai temai neabejingi žmonės iš įvairių Lietuvos miestų.
Susirinkusius pasveikino Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolas t. Gintaras Vitkus SJ. Jis paminėjo kitų šalių pavyzdžius, kai gydymo įstaigose ligoniui padeda ne tik gydytojai, psichologai, bet ir sielovadininkai. Jie padeda sunkiai sergančiam ligoniui įprasminti kančią ir atrasti daugiau gyvenimo rengiantis mirčiai. T. G. Vitkus SJ sakė, kad Lietuvoje vis labiau ryškėja ligonių sielovados būtinumas, tam reikia Bažnyčios, šeimos ir valstybės bendradarbiavimo.
Konferencijoje perskaityti septyni pranešimai apie ligonių sielovadą iš psichologo, gydytojo, kapeliono perspektyvos, apie dvasinę pagalbą ligoniams ir ignaciškąjį dvasingumą, apie dvasinę pagalbą ligoniui ir jo šeimai namuose, apie pagalbą ligonių artimiesiems ir savanorių ugdymą. Pranešėjai akcentavo nepakankamą dėmesį dvasinei sriičiai sveikatos priežiūros sistemoje. Buvo paminėta, kad daugelio gydymo įstaigų vadovai nežino apie 2009 m. liepos 24 d. Lietuvos sveikatos apsaugos ministro įsakymą „Dėl sielovados patarnavimų teikimo sveikatos priežiūros įstaigose“, kuris leidžia gydymo įstaigose steigti kapeliono ir dvasinio asistento pareigybę.
Vilniaus universiteto (VU) lektorė ses. Ligita Ryliškytė SJE atkreipė dėmesį, kad dabartinėje visuomenėje religingumas nyksta, o dvasingumo poreikiai didėja, kad žmonės išgyvena dvasinį stresą, kai įprasti dvasiniai įsitikinimai ir religinės praktikos nebepadeda ligos akivaizdoje. Mykolo Romerio universiteto doc. Aistė Diržytė kalbėjo apie krizes kaip galimybę augti arba nykti ir apie dvasinio alkio atpažinimą visuomenėje. Ji pristatė psichologinius ligonių sielovados aspektus.
VU Onkologijos instituto kapelionas kun. Sigitas Grigas išskyrė tris kapeliono veiklos sritis: ligoniai, jų artimieji ir gydymo įstaigos personalas. Jis apgailestavo, kad mūsų visuomenėje vyrauja stereotipas, kad kunigas gydymo įtaigoje yra mirties pranašas. Kapelionas atkreipė dėmesį į savanorių atrankos svarbą, nes daug norinčiųjų lankyti ligonius nėra pasirengę išklausyti, bet patys nori išsikalbėti.
Apskrito stalo diskusijoje „Lietuvos sielovados vizija Lietuvoje“ dalyvavo t. G. Vitkus, Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos prezidentas prof. Arvydas Šeškevičius, Kauno miesto Slaugos ligoninės direktorė gyd. Rita Kabašinskienė, VU Onkologijos instituto kapelionas kun. S. Grigas, pastoracinės teologijos mgr. Aistė Balčiūnaitė, gyd. Inesa Poniškaitienė, gyd. psichologė Irena Danielienė, „Bendrakeleivių“ centro psichologė Regina Morkūnienė, LSMU sielovados koordinatorė Svetlana Adler-Mikulėninenė. Diskusiją moderavo VU lektorė, ses. L. Ryliškytė SJE.
Buvo įvardyta, kuo galime džiaugtis, kas jau yra Lietuvoje ligonių sielovados srityje. Dvasinė parama teikiama paliatyvioje pagalboje, vyksta savanorių mokymai, parengta dalomoji medžiaga apie sunkias ligas, praktinis vadovas „Dvasinė pagalba mirštančiajam“ , didžiųjų miestų gydymo įstaigos turi kapelionus, JAV kapelionėmis dirba dvi lietuvės, kurios mielai talkintų rengiant žmonės sielovadiniam darbui. Buvo įvardyti iššūkiai: nėra vieningos savanorių rengimo programos, trūksta dvasinės pagalbos ne paliatyvioje medicinoje, labai ribotai teikiama dvasinė pagalba ligonių artimiesiems, savanoriams, medikams, nėra tyrimų, kuriais galima būtų remtis, tad naudojamasi kitų šalių atliktais tyrimais, tai labai svarbu sprendžiat finansavimo stygiaus problemas. Buvo diskutuota apie poreikį ir galimybes steigti Ligonių sielovados asociaciją, kuriai priklausytų įvairių religijų atstovai.
Konferenciją vainikavo Eucharistijos šventimas Šv. Jurgio konvento koplyčioje.
LSMU akademinės sielovados koordinatorė
