Mokytojau, ką gero turiu daryti?
Evangelija pasakoja apie vieno jaunuolio pokalbį su Jėzumi (Mt 19, 16–22). Šis jaunuolis nuo jaunystės laikėsi Dievo įsakymų, bet išgirdęs, kad Galilėjoje pasirodė nuostabius darbus darantis Mokytojas, panoro susitikti ir pasiteirauti, ar jis gerai elgiasi. Kaip mini evangelistas, tai buvo geras vyras ir, reikia manyti, tikėjosi išgirsti pagyrimą. Jėzus priminė, kad į amžinąjį gyvenimą veda Dešimt Dievo įsakymų. Išgirdęs jaunuolio atsakymą, kad šis jų laikosi nuo pat jaunystės, pakvietė jį žengti toliau sakydamas „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21). Deja, Jėzaus pasiūlymas jaunuoliui atrodė per sunkus. Jis nusiminęs pasitraukė, nes, kaip pažymi evangelistas, turėjo daug turto.
Jėzus pakvietė atsisakyti to, kas šiam januoliui buvo labai brangu. Pakvietė eiti evangelinio radikalizmo keliu – atsisakyti to, kas gali būti kliūtis tikrai Dievo meilei. Kas tikrai myli, tas nesidera, bet atiduoda viską. Kai trūksta meilės, tuomet prasideda derybos.
Šv. Pranciškus Asyžietis, išgirdęs Dievo kvietimą siekti tobulesnio gyvenimo, paliko turtingų tėvų namus, puošnius drabužius atidavė elgetai ir pasirinko gyvenimą visiškame neturte. Jo turtas – Jėzus, kurį nuo dabar myli ir kuriam nori paaukoti viską.
Panašus buvo ir palaimintasis Jurgis Matulaitis. Trokšdamas padėti savo tautiečiams, gyvenantiems carinėje priespaudoje, jis ne organizavo sukilėlių, kaip kunigas Antanas Mackevičius, nes žinojo, kad kas pakelia kardą, nuo kardo ir žūsta, bet telkė pasišventėlius Dievo darbui. Palaimintasis Jurgis žinojo, kad žmogus gali tapti laisvas tik tuomet, kai laisva jo dvasia, kai jos nevaržo jokie vidiniai pančiai. Jis atnaujino dėl carinės priespaudos baigiančią sunykti Marijonų vienuoliją, įsteigė Jėzaus Eucharistijoje ir Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijas, kurios nuveikė daug gerų darbų Lietuvoje, Lenkijoje, Amerikoje ir kitose šalyse ir iki šiolei tarnauja žmonėms.
Mielas jaunime, Kristus ir tave kviečia eiti evangelinio radikalizmo keliu. Kviečia nebūti tokiu jo sekėju, kuris tik išoriškai būtų matomas kaip tikintis žmogus, bet širdis būtų toli nuo evangelinių vertybių. Palaimintasis Jonas Paulius II, lankydamasis Lietuvoje, kvietė mūsų jaunimą atsiverti Kristui. Dariaus ir Girėno stadione kalbėjo: „Lietuvos jaunime! Atidarykite duris Kristui! <...>Kristus jus pažįsta ir myli! <...>Priimkite Evangeliją kaip išganymo dovaną. Paverskite ją kasdienio gyvenimo norma. Ją skelbkite ir liudykite. Būkite Kristaus liudytojai.“
Prie šių popiežiaus žodžių dar pridėčiau vieną Jono Pauliaus II dažnai kartojamą žodį: „Nebijokite!“ Jaunime, nebijokite priimti Kristų į savo gyvenimą! Kartais jauni žmonės mąsto: jei visiškai priims Kristų ir jo Evangeliją ir gyvens kaip jis moko, gal praras džiaugsmą ir laimę? Siekti laimės kiekvienam, ne tik jaunam žmogui, yra labai svarbu. Iš tikrųjų Dievas ne plėšikas, kuris kėsintųsi atimti iš žmogaus tai, kas jam labai brangu. Dievas žmogų myli ir nori, kad jis būtų labai laimingas. Tačiau, siekiant laimės, galima įsipainioti į visokius erškėtynus.
Man nelaisvės metais teko sutikti daug jaunų žmonių, nuteistų už įvairius nusikaltimus: vagystes, plėšikavimus, prekybąnarkotikais ir net už žmogžudystes. Jie buvo labai nelaimingi dėl to, kad atsidūrė už grotų, tačiau kažkada jie, panašiai kaip dabar mes, norėjo būti laimingi, tik pasirinko netikros laimės kelią. Pasirinko kelią, kurį jiems pasiūlė melo tėvas – velnias.
Ko reikia, kad būtume laimingi? Senajame Testamente Dievas išrinktajai tautai davė Dekalogą – būtiniausias gaires, kurių reikia laikytis, kad būtume žmonės pagal Dievo mintį, o drauge ir laimingi.
Jėzus Kristus paliko palaiminimus, užrašytus Evangelijoje pagal Matą. Jėzus kalbėjo: palaiminti dvasingieji vargdieniai, palaiminti romieji, palaiminti trokštantys teisybės, palaiminti tyraširdžiai, persekiojami dėl teisybės ir t. t. Šie palaiminimai yra tarsi visa Kristaus skelbtos Gerosios naujienos santrauka. Juos reikia gerai išstudijuoti, maldoje apmąstyti, nes tai pagrindas, ant kurio galime statyti gražų ir laimingą gyvenimą. Toks gyvenimas yra šventas.
Dvasingas vargdienis nebūtinai turi būti skurdžius, bet jis niekuomet nepavers pinigų stabu ir jų negarbins. Romusis nėra nevalyvas stuobrys, leidžiantis visiems jį stumdyti, bet sugeba už smūgį neatsakyti smūgiu. Tyraširdis suvokia, kad yra Dievo vaikas ir negali voliotis moraliniame purve. Alkstantis teisybės – ne tas, kuris ant gatvės grindinio užrašo žodį: „Tiesos“, bet kuris kasdieniame gyvenime nenukrypsta nuo Evangelijos tiesos.
Gyventi pagal Evangeliją nėra sunku, bet nėra ir lengva, nes kaskart tenka atsispirti pagundoms ir nugalėti pasaulio priešiškumą. Esminis dalykas – į neapykantą neatsakyti neapykanta ir nemanyti, kad neteisybe galima ką nors laimėti. Mūsų kelias, kuriuo kviečia eiti Kristus, yra meilės kelias. Tikros, tarnaujančios, save dalijančios meilės kelias.
Sekmadienio naktį piktadariai nepadoriais žodžiais aprašinėjo palaimintojo Jono Pauliaus II paminklą Santakoje. Užrašyti žodžiai liudija moralinį sąmyšį, buvusį to, tikriausiai jauno, žmogaus širdyje, neapykantą, panieką tam, kas daugumai Lietuvos žmonių yra šventa. Jei į šią piktadarybę atsakytume neapykanta, būtume panašūs į tą patį nusikaltėlį. Maldoje palinkėkime jam Dievo gailestingumo ir atgailos malonės.
Palaimintasis Jonas Paulius II kvietė Lietuvos jaunimą ieškoti tiesos duonos: „Nesibaiminkite prašyti kunigų krikščioniškos tiesos duonos. Nebijokite ieškoti Dievo ir jo tiesos.“ Ši tiesa randama Šventajame Rašte ir Katekizme. Prieš devyniolika metų, kai lankėsi popiežius, mes dar neturėjome lietuvių kalba plataus Bažnyčios Katekizmo, neturėjome jaunimui skirto katekizmo „Youcat“. Šiandien turime viską, tik reikia tą duoną valgyti – skaityti, mąstyti ir maldoje ją paversti savo kasdieniu gyvenimu.
