Šiomis dienomis dauguma grįžtame į prisiminimus apie dramatiškąją Sausio 13-ąją, kai mūsų Laisvė buvo apginta šimtatūkstantinių beginklių minių, tąsyk išgyvenusių ypatingą vienybę ir susitelkimą, prie svarbių Valstybei objektų. Iš 14-kos visiškai paprastų, šioje minioje buvusių ir tik rankomis prieš tankus mėginusių atsilaikyti Lietuvos žmonių brutali sovietinė agresija atėmė tai, ką brangiausia turi žmogus, – Dievo dovanotą gyvybę ir teisę gyventi. Į šį laiką ne tik grįžtame mintimis, prisimename, bet ir apie jį liudijame jaunajai kartai. Ši data ir tos kruvinosios nakties tragedija bei apginta Tėvynės Laisvė lig šiol 31-erius metus tautoje buvo nekvestionuojama – atrodo, visi vieningai mokėjome gerbti tai, kas išgyventa. Tačiau po šiemetinės Sausio 13-osios paminėjimo nelengva, bet vis dėlto reikalinga paklausti: ar nebeturime nieko švento?
Kardinolas Sigitas Tamkevičius, vienas pirmųjų Laisvės premijos laureatų ir šįmet 50-metį mininčios LKB Kronikos pradininkas bei redaktorius sakė, kad rengti protesto akcijas prieš valdžią per Laisvės gynėjų minėjimą yra neleistina. „Suprantu, kad žmonės gali būti nepatenkinti kai kuriais ar Seimo, ar Vyriausybės sprendimais, bet tokią dieną, Lietuvos laisvės dieną... Man trūksta žodžių... Klausiau ir meldžiausi: Viešpatie, pasigailėk, nes nežino, ką daro“, – po Sausio 13-osios minėjimo sakė kardinolas Sigitas Tamkevičius.
Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas taip pat nepritaria veiksmams, kurie išreiškia nepagarbą Laisvės gynėjams ir į mūsų istoriją neištrinamai įrašytai Sausio 13-ajai. Kartu jis išsako viltį, jog „laisvę ir demokratiją savo šalyje stiprinsime susikalbėjimu, susitarimu, dialogu, pagarba vieni kitiems, nes jėgos pozicija ir pyktis, kaip žinome iš istorijos, galutinai vis tiek reiškia tik pralaimėjimą“.
---
Mūsų laisvės intencijomis, prisimenant už ją sudėtas aukas, Sausio 13-ąją buvo meldžiamasi Šiluvoje. Iškilmingose šv. Mišiose priminti įvykiai prieš 31-erius metus, kurie, pasak arkivyskupo Kęstučio Kėvalo, dramatiškai paženklino mūsų ir mūsų tautos istoriją, o apginta Tėvynės laisvės dovana yra mums uždavinys šiandien – laisvę nuolat palaikyti, dėl jos stengtis, už ją melstis. Taikos įgūdžiai ir Dievo garbinimas turi vis labiau tapti mūsų gyvenimo būdu.
Kauno arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas SJ Mišių homilijoje Šiluvoje tądien sakė, jog LKB Kronika, palyginti su kitais leidiniais, regis, nedidelė, tačiau sovietų imperijai atrodė itin pavojinga. Jis priminė, kad kaip tik tuo metu, kai vyko Mišios Šiluvoje, Vilniuje, Sausio 13-osios paminėjimo renginyje, ir buvo įteikta Laisvės premija, skirta tiesos žodžio – pogrindinės Kronikos bendradarbiams – seserims Bernadetai Mališkaitei SJE ir Gerardai Elenai Šuliauskaitei SJE bei vyskupui Jonui Borutai SJ. Komentuodamas evangelinę raupsuotojo išgydymo sceną, kai raupsuotasis Jėzų prašo pagydyti: „...jei tu panorėsi“, ganytojas sakė: „Jėzus gydo prisiliesdamas prie didžiausių mūsų gyvenimo ir pasaulio skaudulių, prie to, kas paženklinta didžiausia gėda, kalte, sunkiausiomis naštomis.“ Mūsų šiandienai su tarpusavio kaltinimais, susipriešinimais homilijoje raginta prašyti Dievo pagalbos ir atsivertimo. „Jėzus sako ir mums: noriu – būk švarus, būk laisvas, būk gailestingas“, – užbaigė homiliją arkivyskupas Lionginas Virbalas.
Sausio 13-ąją Šiluvoje Šviesos koplytėlėje buvo uždegtos žvakelės 14-ai Lietuvos laisvės kankinių – už laisvą mūsų šiandieną.
---
Išvakarėse, sausio 12-osios vakarą Kauno arkikatedroje bazilikoje aukodamas šv. Mišias arkivyskupas Kęstutis Kėvalas sakė: „Lietuvos istorija – tai kančios, kovos už tiesą ir laisvę istorija. Pažadėtosios žemės ir laisvės siekimas. Savo istorijoje ne kartą vienijomės su Kristaus kančia, gerai supratome tą kančią. Ir Jis gerai suprato mūsiškę. Esame artimi Jo širdžiai ir glaudžiamės Jo bei Jo motinos Mergelės Marijos beribio gailestingumo versmėje. Popiežius Jonas Paulius II yra gražiai pasakęs, kad Lietuva turi labai daug šventųjų kankinių. Jų garbingose gretose rikiuojasi ir Sausio 13-ąją žuvusieji. Prašykime jų užtarimo šiandien, kad ir toliau turėtume stiprybės drąsiai stovėti savo Laisvės sargyboje. Dirbkim, kovokime dėl Lietuvos. Tai ir bus mūsų žuvusiųjų atminimo gražiausias pagerbimas. Ir nepamirškime pasidžiaugti, jog mūsų kova buvo sėkminga. Šiandien drąsiai ir garsiai galime ištarti žodį „Lie-tu-va“. Būkime verti jos ir visų, kurie savo kraujo auka išaugino mūsų laisvę.“
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
