Homilija pasakyta šv. Mišiose meldžiantis už jaunuolius, kad jie išgirstų Dievo kvietimą į kunigystę ir į jį atsilieptų
Šiandieninė aplinka, mūsų laikų visuomenė yra troškulio, ieškojimo, vartotojiškumo ir trokštamo paprastumo visuomenė, susiskaldžiusi, pasimetusi. Todėl reikia labai dar daug nuveikti, kad Dievo Karalystė ateitų į mūsų tarpą. Tam reikia įvairių pašaukimų ir profesijų žmonių, kurie savo buvimo įprasmintų gyvenimą ir būtų šios artėjančios Dievo Karalystės skelbėjais. Bet šiandien ypatingai mūsų visuomenei reikia tikrų dvasios vadovų. Reikia šventų kunigų. Tikiu, kad šiandieninis kunigas turi būti tas ir toks, kuris padėtų tautai toliau ir kasdien dvasiškai atsigauti. Tautos dvasinio augimo ir brandos šaukliai – tikri, dvasingi ir šventi kunigai, kurie atsiveria pašaukimo malonei. Kiekvienas krikščioniškas pašaukimas kyla iš Dievo ir yra Dievo dovana.
„Atėjo laikas drąsiai prabilti apie kunigo gyvenimą kaip apie neįkainojamą vertybę, nuostabų ir privilegijuotą krikščioniško gyvenimo būdą.“
Kiekvieno krikščioniško pašaukimo pamatas yra neatlyginamas ir pirmesnis Tėvo pasirinkimas, Tėvo, kuris „palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 3-5).
Nešti Dievą žmonijai – štai esminė kunigo misija. Šventasis tarnautojas įgalintas vykdyti šią misiją, nes, pasirinktas Dievo, gyvena su Dievu ir Dievui. Kunigas pirmiausia turi būti Dievo žmogus (plg. 1 Tim 6, 11), tiesiogiai pažįstantis Dievą, artimai asmeniškai draugaujantis su Jėzumi ir besidalijantis su kitais tokiu kaip Kristaus nusistatymu (plg. Fil 2, 5). Tik tada kunigas gebės vesti žmones pas Jėzuje Kristuje įsikūnijusį Dievą bei atstovauti jo meilei“. Tikrasis kunigiškojo gyvenimo pamatas, jo egzistencijos pagrindas, jo gyvenimo žemė yra pats Dievas.
Kunigas tikrai turi pažinti Dievą vidujai ir taip nešti jį žmonėms: tai pirmučiausia tarnystė, kurios reikia žmonijai“
Kunigas pašauktas sutikti Kristų maldoje ir pažinti bei mylėti jį kryžiaus kelyje, tai yra veiklios, pasiaukojančios, gailestingosios meilės kelias. Tiktai šiame kelyje patikrinamas jo meilės Dievui autentiškumas ir visiems atspindimas gailestingas Kristaus Veidas. Šv. Kirilas Aleksandrietis primena: „Šio paveikslo grožis suspindi mumyse, kurie esame Kristuje, kai savo veiksmais parodome, jog esame geri žmonės.“
Kunigas pašauktas padaryti save „laužoma duona dėl pasaulio gyvybės“, tarnauti visiems visus „iki galo“ mylėjusio Kristaus meile.
Dievas savo kunigus visada pašaukia iš tam tikros žmogiškos ir bažnytinės aplinkos, kuri juos neišvengiamai formuoja ir į kurią jie siunčiami tarnauti Kristaus Evangelijai. Kiekvieno kunigo kaip ir kiekvieno krikščionio pašaukimo istorija yra Dievo ir žmogaus neišreiškiamo dialogo istorija, pašaukiančio Dievo meilės ir su meile atsiliepiančio žmogaus laisvės dialogo istorija.
Kunigystė. Ne žmogaus iniciatyva ištarta tikrovė, bet paties Dievo Žodis: konkrečiai kuriantis ir asmeniškai kviečiantis. Ne žmogaus įgeidžio vaisius, tačiau ir ne tai, kas ištinka be paties žmogaus, išgirdusio ir suvokusio kuriantį kvietimą, sutikimo.
Dvasinė pašaukimo į Kristaus kunigystę patirtis – tai gili vidinė tikrovė, kuri neišvengiamai paliečia labai asmeniškus Anapusybei atviro žmogaus klodus: savęs ir pasaulio kaip Dievo kūrimo raiškos suvokimą; laisvę, kuri tampa vis sąmoningesnė; gebėjimą pasitikti ateitį, neatsiejamą nuo buvimo KITO AKIVAIZDOJE; atsakomybę už ypatingą tikėjimo tarnystę, kuri leidžia Gerosios Naujienos dėka puoselėti krikščionišką sąžinę bei mylintį žvilgsnį į gyvenimą. Nes Kristaus kunigystė – tai paties Dievo trapiam žmogui duota galia visa save dovanoti kitiems. Nes kunigystė – ne iš pasaulio, bet pasaulyje. Nes kunigystė – tai Dievo ir žmogaus, dangaus ir žemės susitikimas. Nes kunigystė – tai gauta ir pasirinkta, duota ir priimta. Nes kunigystė – tai atsakingas dviejų laisvių dialogas, kuris kartą prasidėjęs niekada nesibaigia, bet tęsiasi: mūsų laike ir peržengdamas laiką bei lytėdamas amžinybę.
Paties Kristaus – Kunigo dovanotai bendrystei kunigo sąmoningai ištartajame TAIP glūdi ne tik Dievo dovana, bet ir visa nuo šiol naujai rašoma asmeninė žmogaus suvokimo, sprendimų, veikimo, atsakingos laisvės, atvirumo Dievui bei artimui biografija. Tokia yra kunigystės kaip gyvenimo pasirinkimo esmė: nuo šiol tikėjimo tiesos ir gyvenimas tampa viena ir vieninga perkeistos sąžinės tikrove; nuo šiol ištikimybės Jėzuje Kristuje sutiktam Dievui tiesa yra neatsiejama nuo moralinės atsakomybės sąžinėje atpažintam ir priimtam pašaukimui. Taigi kunigystė – ir ištikimybės tikrovė.
Ne veltui šv. Ignacas Antiochietis savo laiške efeziečiams rašo: „ Jūs garbi, Dievo verta kunigystė suderinta su vyskupu kaip arfos stygos. Todėl jūsų santarvė ir darni meilė tetampa skambančia giesme Jėzui Kristui. Tegul kiekvienas tampa choru, kad iš jūsų vienybės kylančioje dieviškojo tono dermėje vienu balsu giedotumėte Tėvui per Jėzų Kristų, o jis iš jūsų gerų darbų jus išgirstų bei atpažintų esant jo Sūnaus nariais. Tad jums verta gyventi neišardomoje vienybėje, idant visuomet būtumėte Dievo dalininkais“ (PG 5, 648).
Kunigystė yra pašaukimas, kurį kiekvienas kunigas išgyvena labai asmeniškai. Žmonės dažnai prašo paaiškinti, kas yra kunigystė arba kaip atpažįstamas kunigo pašaukimas. Tačiau tai padaryti nelengva: pašaukimas yra ne abstraktus dalykas, o gyvenimo tikrovė; jį sunku teorizuoti – juo reikia gyventi. Todėl kunigui visada paprasčiau tiesiog paliudyti, kaip jis pašaukimą atpažino ir pasirinko kunigystės kelią. Pašaukimas yra būtent tai – išgyventas žmogaus susitikimas su Dievu, kiekvienąkart labai konkretus, savas, nepakartojamas, intymiai asmeniškas.
Šv. Mišias pradedame kryžiaus ženklu ir žodžiais: „Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Išoriškai Šv. Mišios yra žmonių susirinkimas ir tuo jos panašios į bet kurį kitą žmonių susirinkimą sportiniais, meniniais, moksliniais, visuomeniniais ar bet kokiais kaitais tikslais. Tačiau nuo pastarųjų Mišios skiriasi tuo, kad tai susirinkimas VARDAN DIEVO, žmonės susirenka vedami Dievo, o ne vien savo žmogiškųjų interesų. Lygiai taip ir kunigo pašaukimas: išoriškai tai žmogaus pasirinkimas – kunigas renkasi konkretų gyvenimo kelią, kaip ir bet kuris kitas žmogus. Tačiau šis pasirinkimas ypatingas, nes jis yra Dievo vardu ir Dievo vardan, t. y. dėl Dievo. Ne dėl paties žmogaus norų, ne dėl kokių nors asmeninių jo motyvų, pomėgių, interesų. Kas liktų iš Mišių be Dievo? Jei Mišios būtų tik žmonių susirinkimas, socialinis įvykis – kokia būtų jų prasmė? Lygiai taip pat galime paklausti: jei pašaukimas yra ne arba nebe „VARDAN DIEVO, kokią prasmę jis beturi? ar jis gali būti tikras, tvarus ir vaisingas? Ar jis apskritai gali egzistuoti? Todėl kiekvienas tikras, autentiškas pašaukimas kunigystei prasideda kaip ir Šv. Mišios – iš Dievo ir vardan Dievo. Be abejo, pašaukimą lemią ir žmogiški veiksniai – paties žmogaus apsisprendimas, šeimos, bendruomenės, kultūros, aplinkos įtaka. Tai irgi svarbūs dalykai. Dieviškasis ir žmogiškasis pašaukimo aspektai tarpusavyje dera kaip Didžiojo Įsakymo mylėti Dievą ir mylėti artimą dalys: vienas be kito negali, vienas per kitą įvyksta, bet tarp jų yra ir hierarchija.
Kiekvienas pašaukimas prasideda nuo susitikimo su Jėzumi. Visi mokiniai, prieš tapdami apaštalais, susitiko Jėzų ir nuėjo su Juo. Ir ši susitikimo patirtis labai asmeniška, individuali, skirtinga, tačiau – akivaizdus, sukrečiantis, staigus, gal net gerai nepastebėtas.
Kad galėtumei sekti Jėzų, eiti Jo nurodytu keliu, būtina pajausti savo nevertumą ir ištarti prisipažinimo ir atsiprašymo žodžius. Nė vienas nėra teisus prieš Dievą, nė vienas nėra vertas pats savaime. Vertus Juo sekti ir pašaukimo keliu eiti mus padaro Dievas, nuvalydamas mūsų kaltę. Tik Viešpats gali ištarti: nebijok, nuo šiol jau žmones žvejosi. Nevertumo supratimas ir išpažinimas yra būtinas dar ir todėl, kad skatina ir parodo būtinybę keistis. Būtina suprasti nevertumą, priimti atleidimą ir taisytis. Jeigu šito neįvyksta, kyla pagunda sakyti: Dievas mane tokį pašaukė, tai ir tesižino, aš nieko negaliu su savimi padaryti“... dar blogiau būna, jeigu šie žodžiai iš tiesų reiškia „aš nieko ir nenoriu su savimi daryti“. Jei Dievas pašaukia, tai jis ir gydo, jis padeda taisytis, tiktai reikia šitai pagalbai atsiverti, pripažinti, kad mums jos reikia, ir patiems stengtis – bendradarbiauti su Dievu. Kartais Jėzaus žodžiai gali pasirodyti sunkūs, neįvykdomi, per daug radikalūs. Kiekvienas išgyvename apsisprendimo etapą. – kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis... – ir pasitraukė net mokiniai, sekėjai..
Todėl pašaukime labai svarbus momentas: išgirdus, ką Dievas kalba per Bažnyčią, reikia pasakyti „taip“, patvirtinti, kad sutinki su šitokia kunigyste, su šitokiu gyvenimu, su šitokia logika – ne su ta, kurią atsinešei ar pats susikūrei. Svarbu išpažinti, kad tebetiki ir tebenori sekti Kristų, kurio žodžiai kieti. Pirmiausia, tai sąmoningesnis apsisprendimas už pirmąjį, kuris dažnai būna spontaniškas, emocingas, galbūt padarytas esant dvasiniam pakilimui, dar nežinant visų Kristaus sekimo sunkumų.
Išėjus Kristaus mokyklą, pamatoma ne tik gražioji buvimo Jo mokiniu pusė, be abejo, mokinys patiria daug Jėzaus stebuklų, išgirsta daug guodžiančių žodžių. Tačiau jis taip pat išgirsta, kad reikia išsižadėti savęs, paimti savo kryžių ir sekti Kristumi. Jis sužino, kad tas, kuris myli motina ir tėvą labiau už Kristų, nevertas Jo. Jam pasakoma, kad jei persekiojo mokytoją, tai ir persekios juos, ir kad jie bus visų nekenčiami dėl Jo vardo. Jis patiria, kad kartais būna atveju, kai nebus kur galvos priglausti, kai neturės laiko nė pavalgyti. Kunigiškų santykių peripetijos, vienišumas, susiskaldymas, susipriešinimas, įvairaus blogio pinklės, į kurias papuolama ne visada dėl asmeninių nuosmukio tragiškumų, bet į tai pastūmėja kartais pati vidinė kunigiškos bendruomenės jausena, nuotaikos ir atmosfera..., pagunda skirstyti į gerus, patogius, ir netinkamus, nenaudingus; pavydas, apkalbos, gandai, intrigėlės – kai kada iš parapijų klebonijų, kai kada iš kurijų pastatų... ne tik pagunda nutolti nuo vienybės su ganytojų, bet ir ganytojų nuotolis nuo savo kunigų... kunigams teisingai vertinti ir mylėti ganytojus, ganytojams gerbti ir saugoti bei tikrai rūpintis savo kunigais... tai didelė pagunda leistis aptemdyti kunigiško pašaukimo grožį, skonį ir kvapą. Būtina išlaikyti kunigišką optimizmą, džiaugsmą ir nepasiduoti griaunančiajai kunigiškos vidinės bendruomenės darną tamsos jėgai, į kurią įtraukiami nežiūrint nei postų, nei sutanos sagų spalvos ar kryžiaus ant krūtinės... Visa tai sužinojus ir žinant, svarbu dar kartą išpažinti savo pasitikėjimą ir pakartoti pasiryžimą sekti Kristumi. Tai reiškia – atpažinti Jėzaus pateiktus įpareigojimus savo kunigiškojo gyvenimo situacijose ir pasiruošti priimti tikrąją jo žodžių prasmę, o ne sau patogią versiją.
Kiekvienas kunigas žino, kokia yra pagunda, darant kasdieninius pasirinkimus, susijusius su paklusnumu, celibatu, pareigų atlikimu ar neprisirišimo prie turto, pritaikyti sau vieną ar kitą nuolaidą, atlaidžiau pažvelgti į kai kuriuos savo poelgius ar nekreipti dėmesio į kai kuriuos Jėzaus žodžius, įtikinėjant save, kad Jis „ne tą norėjo pasakyti“. Ir kiek reikia valios stiprybės stengiantis išlikti ištikimiems net mažiausiuose dalykuose ar paklusti net ir kietiems Jėzaus žodžiams.
Kunigystės pašaukimo kelyje verta pasitikrinti savo norus ir patikėti juos Dievui, kad šis juos keistų ir grynintų.
Nereikia manyti, kad mūsų pašaukimui įvykdyti reikia kažkokių nežemiškų jėgų ar dovanų. Dievas priima mūsų žmogiškumą ir per jį daro savo darbus, jį – žmogiškumą – pašventina ir paverčia savo buvimu pasaulyje ženklu. Nors kartais atrodo, kad ta mūsų atnešama Jam „medžiaga“ menkoka, nieko verta, Dievas renkasi būtent ją. Čia tinka apaštalo Pauliaus žodžiai pirmajame laiške Korinto krikščionims: Tik pažvelkite, broliai, kas gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų. Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą. (1 Kor 1, 26–29).
Manau, kad kai kada žmonės nesirenka kunigystės pašaukimo būtent dėl to: mano, kad neturi kokių nors būtinų savybių. Tačiau Dievui jų ir nereikia: iš paprastos duonos ir paprasto vyno jis sugeba padaryti dievišką valgį, kaip ir iš paprasto žmogaus – savo pasiuntinį, skelbėją, liudytoją. Čia svarbu štai kas. Būtina ne tik atnešti Jėzui savo žmogiškumą, savo paprastumą, save kaip „duoną ir vyną“, bet ir LEISTIS perkeičiamiems, kad tikrai taptume ALTER CHRISTUS.
Norint tapti kunigu, neužtenka būti Kristaus pakviestam ir pasimokiusiam iš Jo. Jei jis siųstų kunigus į pasaulį, sakydamas „mylėkite, kaip aš mylėjau“, tačiau neleistų jiems patirti savo meilės, tai jie nežinotų, kaip reikia mylėti, nei turėtų noro ar paskatų tai daryti. Jėzus liktų tik teorijos mokytojas, mokantis gražiai pašnekėti, bet nepatraukiantis Juo sekti. Tačiau taip nėra – Jis pats parodė, kaip reikia mylėti, ir leido visiems tą meilę asmeniškai patirti (kiekvieno mūsų gyvenimo istorija...). Šis Jėzaus duotas pavyzdys ir asmeniškas Jo begalinės meilės, iš kurios Jis net gyvybę už mus atidavė, patyrimas ir gimdo norą ir galimybę tapti kunigu ir elgtis panašiai kaip Kristus. Tik viltis mus daro gerais krikščionimis, tik viltis Dievuje mus daro gerais kunigais.
Noriu Tau, kunige, palinkėti didelės drąsos. Drąsos eiti į žmones, į šiandieninę visuomenę ir įvairių tikrovių, krizių, pasimetimų ir ieškojimų verpetuose ATNEŠTI DIEVO VILTĮ. Visada atsimink, kad eidamas pas žmones turi neštis taurią širdį, suprantančią širdį. Eik pas žmones su tauria, tyra ir mylinčia širdimi. Niekada neskirstyk žmonių. Nes tai ne evangelinis požiūris, o fariziejiškas. Kunigas turi būti meilės žmogus. Visiems. Be jokių skirstymų. Būk mylintis kunigas. Nepasiduok pagundai teisti, smerkti, nutolti ar susitepti kunigišką apsiaustą šalia esančio žmogaus tikrove. Kunigo nesutepa kitų žaizdos, nuopuoliai ir nuodėmės. Esame pašaukti lopyti žmonių žaizdas. Kunigystės skonį atima pigus, suskystėjęs pataikavimas vardan postų, ramybės, asmeninės naudos ir abejingumo žmonėms. Niekada nenusigręžk nuo žmonių ir netapk abejingas jiems. Nepasiduok jokiems gundymams skaldytis ir skaldyti, intriguoti, šmeižti, žeminti. Pašalink iš savo širdies akmeninę širdį ir fariziejiškos kunigystės viziją. Būk KUNIGU. Tikru, žmogišku, jautriu. Ir būk kunigu ne postams, ne galimybėms, ne turėjimui, bet ŽMONĖMS. Sugebėk žmoguje pamatyti tai kas jame yra gera. Ir būk MALDOS žmogus, kurioje gimsta išmintis ir stiprybė paliesti žmogaus vidinį pasaulį taip, kad net pačiame purviniausiame žmoguje atsigautų gėrio pradai ir kad žmogus atsitiestų. Net purviname žmoguje gyvena gėris ir Dievas. Taip, įkalintas, bet mūsų buvimas ir meilė išvaduoja Meilę žmoguje. Tegul kiekvienas Tavyje atranda teikiamų SAKRAMENTŲ malonę. Ir žmogus tampa tuo, ką Dievas matė sukūręs kaip labai gera esančio. Kunige, nebijok gyvenime sutikti nei magdalenų, nei muitininkų, nei fariziejų, nei nusidėjėlių. Jie visi yra reikalingi kunigiško jautrumo, meilės ir pagalbos. Jei mylėsi tik gerus, kuo skirsies nuo pagonių? Dievo Žmogus moka mylėti ir labai susipurvinusius žmones. Būk tuo, kuris šių dienų kalba atskleisi Dievo grožį ir Jo buvimą. Nebūk sienų kunigas, laukiantis kol kas ateis. Eik į žmones, eik visur, kur matai reikalinga eiti, nes ten kur būna kunigas, ten būna ir Bažnyčia. Gerbk tautos istoriją ir jos milžinus, mylėk inteligentus, kultūros žmones, paprastus darbininkus. Jie visi Dievo nuosavybė, juose daug gėrio ir Dievo meilės. Turėk jautrią širdį žmogaus skausmo ir kančios metu. Nepamiršk niekada kaip pats ilgėjaisi supratimo ir žmogaus buvimo šalia. Sugebėk paguosti ir didelį ir mažą. Parodyk savo buvimu jaunimui, kad šalia sekundinių džiaugsmų ir vienadienių malonumų yra amžinasis Grožis ir tikrasis Džiaugsmas, amžinosios vertybės.. suprask ir kitaip mąstančius, nes dialoge visada ryškėja tiesa.
APGINK švento kunigo uždavinius ir būk žmogumi bei kunigu, ateinančiu nuo Dievo pašventinti visos mūsų būties.
Eucharistijos šventimas baigiasi palaiminimu. Šv. Mišių dalyviai yra išsiunčiami tęsti jų į kasdienį gyvenimą. Taip ir pašaukime: Dievo pakviesti, iš Jo pasimokę ir patys Jo meilę patyrę, priėmę Jį ir su Juo susivieniję, žengiame į gyvenimo sūkurius vykdyti to, ką Jis mums pavedė, daryti tai, kam Jis mus pašaukė, eiti ten, kus Jis mus siuntė. Linkiu sau ir kiekvienam čia esamam ir būsimam kunigui tvirtai ir džiaugsmingai žengti Dievo mums numatytais takais ir būti pakviestiems į amžinąją palaimą, Vienintelio Kunigo ir mūsų pašaukimo autoriaus – Kristaus – akivaizdon. Amen.
