Padėkos už laisvę sekmadienis
Homilija Šiluvoje, rugpjūčio 25-ąją, Padėkos už laisvę dieną
Nelaisvės metais rugpjūčio paskutinį sekmadienį keliaudavome į Šiluvą ir prašydavome Lietuvai laisvės. Tas sekmadienis mums primindavo 1939 m. rugpjūčio 23 d., kai Stalinas ir Hitleris pasidalijo Europą ir Lietuva pusei amžiaus neteko laisvės. Dabar mes ne visuomet sugebame branginti laisvę, bet priespaudos metais laisvė mums buvo reikalinga kaip sveikata ir gyvybė. Kokia brangi mums buvo laisvė, parodėme 1989 m. rugpjūčio 23 d. – lygiai po penkiasdešimties metų nuo to nelemto dviejų tironų sandorio, – kai Lietuvos žmonės išėjo į Baltijos kelią ir pareiškė visam pasauliui: mes norime būti laisvi.Šitaip brendo pasiryžimas siekti realios laisvės ir nepriklausomybės tik laisvės vilties užuomazga.
Šiandien mes atėjome pas Šiluvos Dievo Motiną, kad per jos rankas perduotume Dievui savo padėką už atgautą laisvę. Dėkodami Dievui, neužmirštame dėkingumo visiems, kurie per pusę amžiaus nešė laisvės vėliavą ir sudėjo milžiniškas aukas.
Pirmiausia nulenkiame galvas prieš Lietuvos partizanus, panašius į savo vadą Joną Žemaitį, kurio paminklas stovi Šiluvos bazilikos pašonėje. Dešimtys tūkstančių jų žuvo nelygioje kovoje, bet jie visam pasauliui paskelbė žinią – Lietuva ne savo noru prisijungė prie Sovietų Sąjungos ir nori būti laisva.
Lietuvos laisvės bylą gynė mūsų tautiečiai išeivijoje, visais galimais būdais primindami pasauliui apie nelaisvės pančius nešančius brolius ir seses Tėvynėje.
Laisvės bylą gynė visi pogrindžio darbininkai, kurie skambino laisvės varpu, kviesdami keltis, ginti savo teises ir nesusitaikyti su nelaisve.
Anuomet mums laisvė buvo tolygi Dievui, Tėvynei ir dangui. Į pilnutinę laisvę, kaip ir į dangų, einama per ankštus vartus. Kai kažkas paklausė Jėzų, kiek bus išgelbėtų, jis atsakė: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs.“ Penkiasdešimt metų truko ėjimas per ankštus vartus. Devyniasdešimtųjų metų blokada, kai mus bandė ekonomiškai uždusinti ir kai mes ryžomės geriau prisiimti didžiausius sunkumus, bet neatšaukti savo laisvės siekio, tikrai buvo ėjimas pro labai ankštus vartus.
Laisvės verti yra tik tie, kurie ją brangina labiau už viską. O tie, kurie jos nebrangina ir ją iškeičia į lęšienės dubenį, save pasmerkia vergo egzistencijai. Vergas nėra tik tas, kuris neturi laisvės ir skurdžiai gyvena; jis gali būti sotus, gali turėti net milijonus, bet bus vergas, jei yra praradęs erelio skrydžio žavesį ir pasmerkęs save žemės kurmio egzistencijai.
Šiandien mes turime išorinę laisvę, kurią saugo net NATO lėktuvai. Tačiau jokia išorinė laisvė negali žmogaus iki galo išlaisvinti, jei jis pats nenori eiti per ankštus vartus ir savo gyvenimu neužmoka laisvės kainos. Žmonės, norintieji viską sau leisti ir bijantieji ko nors atsižadėti vardan laisvės, nėra laisvi, kaip ir tie, kurie siekia ne tikros laisvės, bet buvimo laisvi nuo Dievo, nuo tikėjimo, nuo tiesos ir nuo moralės.
Ką reiškia laisvė be Dievo? Pirmiausia tai ateizmas, kurį mums penkiasdešimt metų skiepijo tiesiog prievarta. Laisvė be Dievo gali būti ir pagonybė, kurią Lietuvoje bandoma dirbtinai atkurti. Laisvė be Dievo gali reikštis ezoteriniais kultais ir magija, kai žmogus bando eiti ne per ankštus Evangelijos vartus, bet tam tikrais veiksmais, daiktais ar ženklais bendrauti su anapusybe. Šitaip besielgiantieji rizikuoja patekti į tiesioginį piktojo apsėdimą.
Kristus pasakė: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Kai atmetama Kristaus tiesa, pradedama ieškoti savo tiesos. Dabar dažnai girdime skelbiant, kad nėra absoliučios tiesos ir kiekvienas žmogus gali turėti savo tiesą. Šis tiesos reliatyvizmas yra tolygus fiziniam aklumui, kuris žmogų pavergia. Tiesos neturėjimas – tai kelias į dvasinę nelaisvę, tai ėjimas tamsią naktį, rizikuojant nepasiekti tikslo.
Šiandien siekiama laisvės be Dekalogo ir be moralės. Pasaulyje yra plačiai paplitęs moralinis reliatyvizmas. Kas vieniems yra šventa ir nediskutuojama, kiti tai laiko nieko nevertu dalyku. Vieniems yra šventa santuokinė ištikimybė, kitiems– niekuo neįsipareigojantis gyvenimas drauge. Vieniems šeima – tai vyro ir moters santuokos sukurta institucija, kitiems šeima – dviejų vyrų ar dviejų moterų partnerystė.
Iš tikrųjų, laisvės kelias be Dievo, be tiesos, be moralės yra kelias, vedantis į giliausią vergiją. Tokios „laisvės“ įsikūnijimą mes realiai matėme Sovietų Sąjungoje. Buvo skelbiama apie sąžinės laisvę, bet tokios vergovės, kokią buvo sukūrę komunizmo statytojai, pasaulis dar nebuvo matęs. Už šią „laisvę“ savo gyvybėmis sumokėjo milijonai Gulago kalinių ir Sibiro tremtinių.
Laisvė be tiesos, be moralės ir be Dievo tiesiog sprogdina visuomenę. Uždegama žalia šviesa ne tik laukiniam kapitalizmui, bet ir laukinei moralei, leidžiančiai bet kokį iškrypimą, net ir pedofiliją laikyti elgesio norma, leidžiančia žudyti ne tik negimusius, bet ir ligonius bei senelius.
Žmogus yra gundomas eiti per plačius laisvės vartus, kur nereikalinga pareiga, atsakomybė ir jokios moralės normos, bet šie vartai veda į niekur. Į gyvenimą veda vartai, ant kurių yra užrašyti Viešpaties Jėzaus žodžiai: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).
Apaštalo Pauliaus laiške skaitome: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink jo baramas: nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia“ (Žyd 12, 5–6). Šiuos apaštalo žodžius galima būtų pavadinti laisvės drausme. Be šios drausmės, be ėjimo per ankštus vartus nėra kelio į tikrąją laisvę. Tie laisvės šunkeliai veda į susinaikinimą, – mesvis aiškiau pradedame matyti, kaip naikinama šeima, tauta ir valstybė.
Dėkokime Dievui už atgautą Lietuvos laisvę ir siekime visiškos laisvės tiesoje, meilėje ir vienybėje su Dievu – laisvės Kūrėju ir Palaikytoju. Ryžkimės būti drąsūs eiti per ankštus vartus, prisiimdami atsakomybę už laisvės dovaną.
Arkivysk. S. Tamkevičius
