Brangūs broliai,
Gerbiami Valdžios atstovai,
Mieli broliai ir seserys!
Šį rytą švęsdami Eucharistinę Auką, mes, atvykę iš daugybės skirtingų vietovių, išgyvename gilią vienybę ir džiaugsmą, nes šiame mūsų didžiuliame būryje kartu yra ir Šventojo Tėvo atstovas, skirtas mūsų šaliai.
Tai yra labai reikšmingas vaisius Kristaus įkurtos, vienos ir visuotinės Bažnyčios misijos, kurią Jėzus patikėjo apaštalams: eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones „krikštydami juos vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 18–19).
Su didžia pagarba sveikinu J. E. Sigitą Tamkevičių, Kauno Arkivyskupą, ir visus čia dalyvaujančius vykupus. Taip pat maloniai sveikinu čia esančius valdžios atstovus.
Mano širdingi sveikinimai visų pirmiausiai yra jums, mieli broliai ir seserys! Labai dėkoju jums už malonų priėmimą ir už galimybę kartu su jumis švęsti šią Eucharistiją. Šiame priėmime įžvelgiu jūsų meilę ir atsidavimą Šventajam Tėvui Pranciškui, kuriam atstovauju ir kuris mane siuntė pas jus kaip jo paties atstovą, kad parodyčiau jo vienybę ir meilę.
Man didžiulis džiaugsmas, kad galiu aukoti šventąją Mišių auką šioje nuostabioje Šiluvos bazilikoje. Šioje vietoje, kur lankėsi pati mūsų Motina Marija.
Kaip ir kiekvienais metais susirinkome čia, šioje šventovėje, vildamiesi, kad Dievo Motina mus priims. Esame susisirinkę švęsti pačios seniausios ir labiausiai mylimos šventės, skirtos Švenčiausiajai Mergelei Marijai, Jos Gimimo dienos šventės. Tad mums yra duota malonė atnaujinti savo meilę Marijai, žavėtis Ja, Ją garbinti už tuos „didžius darbus“ kuriuos Visagalis Viešpats yra padaręs Joje ir per Ją.
Mąstydami apie Mergelę Mariją mes gauname malonę: žvelgti giliai į mūsų pačių gyvenimą. Taip, nes mūsų kasdienė egzistencija su savo problemomis ir lūkesčiais gauna šviesos iš Dievo Motinos, iš Jos nueito dvasinio kelio, iš to, jog Ji yra skirta garbei: mes taip pat turime nueiti tą patį kelią, kad pasiektume tą patį tikslą.
Šios dienos liturgija mus ragina prašyti Dievą, kad Marijos Gimimo dienos šventė mus augintų taikoje. Nes būtent ši šventė, kalbanti mums apie Dievo meilę, yra tam, kad mumyse skleistųsi ramybė.
Marijos gimimas yra ženklas apie mums Dievo pažadėtą išganymą, būtent todėl Jis paruošė kūną ir sielą Mergelei Marijai, Jėzaus Motinai, kuri yra ir mūsų Motina.
Šventasis Paulius savo laiške romiečiams rašė: „O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą“ (Rom 8, 29). Tai labiausiai tinka Švenčiausiajai Mergelei Marijai, kuri skirta tapti panaši į Dievo ir Jos Sūnaus pavidalą. Dievas viską sutvarkė pagal tokį numatymą, kaip tame pačiame Pauliaus laiške skaitome: Žinome, kad visa išeina į gera mylintiems Dievą.
Dievas visas žmonijos kartas antgamtiniu būdu paruošė Marijos gimimui ir Jėzaus gimimui.
Evangelijoje pagal Matą skaitome Jėzaus genealogiją. Joje yra tiek žmogiškoji, tiek antgamtinė dalis; kiek viena, tiek ir kita yra būtinos Marijos gimimui.
Ilgas genealogijos sąrašas, apie kurį kalba šv. Matas, toks monotoniškas skaitant, tačiau realybėje tai yra gyvos istorijos, kurią Dievas kreipė Marijos ir Jėzaus gimimo link, sintezė, sudaryta daugiausiai iš nusidėjėlių.
Tačiau galiausiai Dievo planas išsipildė nepaprastu, sukrečiančiu būdu: Juozapas nesupranta to, kas vyksta, nes viskas įvyksta veikiant Šventajai Dvasiai. Taigi, kad įvyktų Dievo valia, nepakanka vien tik žmonijos kartų sekos, išsipildančios laike: prireikia Šventosios Dvasios įsikišimo.
Todėl visa mums kalba apie Dievo meilę: Dievo kūrėjo meilę, Dievo atpirkėjo meilę.
Šiandien daug labiau nei bet kada turime pripažinti Dievą mūsų Dievu ir džiūgauti, nes jis pamilo Mariją, pamilo mus.
Todėl esame pašaukti gyventi šioje tikros Dievo meilės realybėje mylėdami vieni kitus ir visus, dalindamiesi džiaugsmais ir kentėjimais, mokydamiesi prašyti ir suteikti atleidimą, vadovaujami ganytojų įvertinti įvairias charizmas. Esame pašaukti gyventi šia meile, kad galėtume iš tiesų atspindėti vieną Dievą trijuose Asmenyse, kuris yra Meilė! Viena iš privilegijuotų vietų, kur galima gyventi tokia meile, kur galima maitintis ja ir taip pat mokytis jos, yra šeima, sukurta Santuokos sakramente tarp vyro ir moters.
Dievas sukūrė žmogų panašų į save kaip vyrą ir moterį, tačiau su saviškais ir skirtingais charakteriais, kad du būtų dovana vienas kitam, kad vienas kitą vertintų ir sukurtų meilės bei gyvybės bendruomenę. Meilė yra tai, kas žmogiškąją būtybę padaro autentišku Trejybės paveikslu, Dievo atvaizdu.
Sutuoktiniai, gyvenantys santuokoje, dalinasi ne vien tik kai kuo ar kai kuria veiklą, bet visu gyvenimu. Jų meilė yra vaisinga, visų pirmiausiai, dėl jų pačių, nes trokšdami vienas antram gėrio ir juo gyvendami patiria davimo ir gavimo džiaugsmą.
Jų meilė yra vaisinga ir gimdanti, dosniai atsakinga už vaikus, besirūpinanti jais, atidžiai ir išmintingai auklėdama.
Vaisinga galų gale taip pat ir visuomenei, nes gyvenimas šeimoje yra pirmoji ir nepakeičiama socialinių dorybių mokykla: pagarba asmeniui, dėkingumas, pasitikėjimas, atsakomybė, solidarumas, bendradarbiavimas.
Dievo planas žmogiškajai porai galutinai išsipildo Jėzuje Kristuje, kuris santuoką išaukštino ir padarė sakramentu.
Ypatingos Šventosios Dvasios dovanos, gautos Santuokos sakramento metu, dėka Kristus sutuoktiniams leidžia dalyvauti vienas kito meilėje, padarydamas juos Jo meilės Bažnyčiai ženklu, kuri yra ištikima ir pilnatviška.
Ši sakramento dovana turėtų padėti sutuoktiniams išmokti priimti sakramento teikiamą malonę, kiekvieną dieną su tikėjimu atnaujinant jų ištartąjį „taip“.
Tuomet ir šeima, stiprinama malonės jėgos, kylančios iš sakramento, galės gyventi Dievo meile, pagal Šventosios Šeimos iš Nazareto pavyzdį.
Mielos šeimos, šią ypatingai jums skirtą dieną, šioje šventovėje, mūsų Motinos ir Mokytojos Marijos artumoje, maldoje prašykite Mergelės Marijos ir šventojo Juozapo pagalbos, kad jus mokytų priimti Dievo meilę taip, kaip jie tai mokėjo.
Jūsų pašaukimas, nes taip turėtų būti gyvenama santuokoje, yra „pašaukimas gyvybei“. Gyventi šiame pašaukime nėra lengva, ypač šiandien, tačiau toji meilės realybė yra nuostabi, tai yra vienintelė jėga, kuri iš tikrųjų gali perkeisti pasaulį. Yra daugybė šeimų, kurios liudija ir nurodo kelią, kaip augti meilėje: išlaikyti nuolatinį ryšį su Dievu ir dalyvauti bažnytiniame gyvenime, vystyti abipusį dialogą, gerbti vienas kito požiūrį, būti pasiruošus patarnauti kitam, būti kantriais kito trūkumų atžvilgiu, mokėti atleisti ir prašyti atleidimo, mokėti išgyventi konfliktus nuolankiai ir išmintingai, sutarti auklėjimo klausimais, būti atvirais kitoms šeimoms, dėmesingais vargšams, atsakingais visuomenės gyvenime.
Tai yra šeimą kuriantys aspektai. Gyvenkite jais drąsiai ir būkite tikri, kad tiek, kiek Dievo malonės padedami gyvensite abipuse meile, tiek tapsite gyvąja Evangelija, tikra namų Bažnyčia (plg. Ap. adhortacija Familiaris Consortio, 49).
Taip pat ir tos poros, kurios yra patyrusios skausmingus klaidų išgyvenimus ir skyrybas, težino, kad Bažnyčia juos palaiko ir yra kartu su jais jų varguose. Jie yra kviečiami išlikti vienybėje su savo bendruomenėmis, o šios savo ruožtu turėtų mokėti priimti ir būti arti tų, kurie gyvena sunkumuose.
Šioje mūsų dangiškosios Motinos Gimimo dienos šventėje patikėkime visas šeimas, taip pat ir save pačius Jos motiniškai globai, kad išmelstų mums iš Viešpaties tikėjimo sustiprinimą ir padėtų mums gerai ir su viltimi išgyventi tą laiką, kurį Dievas mums teikia. Su krikščioniška viltimi, kuri nėra vien tik dangaus nostalgija, bet gyvas ir veiklus Dievo troškimas jau čia, šiame pasaulyje; tas Dievo troškimas padaro mus nenuvargstančiais piligrimais, maitindamas mumyse tikėjimo drąsą ir stiprybę, o tai reiškia meilės drąsą ir stiprybę. Amen.
