Spalio 25 d. Kauno I dekanato tikybos mokytojai ir katechetai vyko į dvasinę piligriminę kelionę Jono Pauliaus II piligrimų keliu. Kelionės vadovas ir įniciatorius, Kauno I dekanato dekanas mons. Vytautas Grigaravičius, supažindinęs mokytojus su numatytu kelionės maršrutu, kelionę pradėjo malda ir dvasiniu mąstymu: „Pradėkime šią kelionę su malda ir su padėka širdyje Dievui, priimdami šią kelionę kaip dovaną, kad turime puikią progą nurimti savyje, įgauti naujo pagreičio dvasiniuose dalykuose ir pailsėti tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Tai, ką Jėzus paliko mums, atlikdamas savo misiją šioje žemėje, – tai Jo palikimas mums, kaip turėtume gyventi būdami silpni šioje žemėje ir išmoktume priimti Jo Meilės pamoką. Jis moko mus visada atrasti laiko maldai. Tik jos metu galime susilieti su Viešpačiu, priimti Jo valią ir įgyti stiprybės.“
Pirmasis kelionės tikslas buvo Palendrių Šv. Benedikto (OSB) vienuolynas, kuriame visi kelionės dalyviai dalyvavo šv. Mišiose. Mons. V. Grigaravičius papasakojo Benediktinų kongregacijos įsikūrimo istoriją ir veiklą Europoje bei jos atsiradimą Lietuvoje, taip pat Palendrių vienuolyno įkūrimo istoriją, nes tuo metu jam teko darbuotis Kelmės Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijoje, kai iš Prancūzijos atvykę vienuoliai benediktinai pradėjo kurti šį vienuolyną.
Pasisėmę dvasinės stiprybės, pasisveikinę su vienuoliais, įsigiję namiškiams dovanėlių – pačių vienuolių rankomis pagamintų rožinių, gydomųjų tepalų, arbatžolių, dvasinės literatūros, tęsėme savo piligriminę kelionę.
Kitas sustojimas – Kryžių kalnas. Dvasinį mąstymą dekanas pradėjo nuo Luko evangelijos pasakojimo apie audros nutildymą (Lk 8, 22–25). „Koks gi yra mūsų pasitikėjimas Dievo galybe? Žmogaus silpnumas ir bejėgiškumas susidūrus su gamtos stichija, ligomis, karais dažnai sukelia baimę. Koks bebūtų galingas žmogus, koks bebūtų jo išsilavinimas, jo pareigos, aukštas postas – sutikti sunkumai, įvairios gyvenimo peripetijos, iššūkiai tik parodo, kad nieko nėra stabilaus. Tik laikydamiesi Viešpaties rankos, sekdami Jo mokymu, galime atrasti atsakymą – kaip nepasilikti neviltyje. Turėkite savąsias intencijas, nes čia sudėti visos tautos prašymai, ašaros ir džiaugsmai. Mūsų apsilankymas Kryžių kalne – tai mūsų pasitikėjimo Dievu išraiška, patikint tai, kas slegia mūsų vidų, kokios problemos, o gal tiesiog padėkos žodžiai bus kiekvieno mūsų išsakyti šioje Kryžių šventovėje,“ – kvietė dekanas mons. Vytautas. Po mąstymo, kurį baigėme bendra malda, mokytojai pasklido po Kryžių kalną. Vėliau, susibūrę bendrai nuotraukai, tęsėme savo kelionę.
„Kad nepamirštume, kad šiandien mūsų laikas skirtas kelionei, mąstymams ir džiaugsmui Dievo sukurtu pasauliu, prisiminkime, kaip kiekvienu iš mūsų pasirūpina Viešpats, nepaisant visų gyvenimo sunkumų, nepriteklių ir rūpesčių, – tolesnio mąstymo metu kalbėjo kelionės vadovas, pateikdamas Duonos padauginimo pasakojimą iš Luko evangelijos (Lk 9, 10–17). – Duonos padauginimas – tai mūsų tikėjimo stiprinimas, tai viltis turint mažytį krislelį tikėjimo, sekant Kristumi, praktiškai sustiprėti ir padauginti tikėjimą šimteriopai, ar net daugiau. Duonos padauginimas – tai kvietimas pasidalinti savo tikėjimu, meile, gailestingumu su alkstančiu, Dievo meilės nepažįstančiu Jėzaus žmogumi, arba net niekinančiu Jo mokslą, nenorinčiu pripažinti Jėzaus kaip Išganytojo ir pasaulio Atpirkėjo.“ Tada piligrimai kartu meldėsi Dievo Gailestingumo vainikėlį.
Atvykus į Kelmės Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, pasitiko parapijos klebonas dekanas kun. Arūnas Urbelis, kuris atsiprašęs skubėjo į laidotuves. Šioje bažnyčioje savo kunigo tarnystę trejus su puse metų atlikęs mons. Vytautas Grigaravičius puoselėja gražius prisiminimus. Monsinjoras papasakojo apie šios parapijos istoriją, šių apylinkių žmonių maldingumą, atsidavimą ir ištikimybę palaikant tikėjimą, kur nuo senų laikų daug buvo kovojama dėl blaivybės išlaikymo, kur didžiulė bausmė tikinčiam žmogui buvo palaidojimas be bažnyčios. Iš Kelmės krašto kilę daug dvasininkijos atstovų – kunigų, vienuolių. Sukalbėję maldą šioje bažnyčioje, išvykome į Kražių Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią.
Kražių bažnyčia pasitiko atnaujinta išore, o parapijos klebonas kun. Vytautas Ripinskis maloniai sutiko papasakoti Kražių bažnyčioje vykusias kovas, Kražių skerdynių istoriją. Aprodė išlikusius ženklus, daiktus, rodančius, kaip skaudžia ir sunkiai kovojo Kražių kraštos žmonės dėl tikėjimo išlaikymo ir bažnyčios išsaugojimo.
Toliau, vykstant į Tytuvėnus, mons. Vytautas vėl pakvietė į mąstymą ir kalbėjo apie kiekvieno iš mūsų atsiliepimą į Viešpaties kvietimą ne tik mylėti artimą, bet ir rūpintis jo sielos išganymu. „Mes kiekvienas, kaip krikščionis, esame kviečiami rūpintis mūsų sielos tyrumu. Turime pasirūpinti ne tik savimi, bet ir paklausti savęs, ar viską padarėme, kad šalia esantis žmogus taip pat patirtų džiugų susitikimą su Viešpačiu, kad jo sielą paliestų Kristaus mokslo šviesa. Ne tiek svarbu, kokius darbus nuveikiame, kiek pinigų laikome sukaupę, kokias pareigas užimame, bet turime atsakyti į Kristaus iškeltą klausimą Evangelijoje – kiek kartų ištiesėme pagalbos ranką nelaimės ištiktam, kiek kartų dovanojom išdavystę, neištikimybę, kiek kartų nušluostėm ašaras nuliūdusiam, ar paguodėm jį, nuraminom ir padėjom atsikelti. Ir dar daug klausimų pateikia mums Viešpats. Jei dar nesugebam, ar neišeina mums –melskime Dievo Motinos Marijos pagalbos, kad būtume ištikimais Dievo įsakymų mokytojais, kad patys išmoktume mylėti, sekti Švč. M. Marijos pavyzdžiu. Melskime, kad išmoktume pasitikėti Dievu ir iš meilės Jam nuolankiai tarnautume kitam žmogui“, – kalbėjo monsinjoras.
Lankydamiesi Tytuvėnų Švč. M. Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje, buvome sujaudinti ir apimti džiaugsmo, kai išvydome po čia įvykusios skaudžios nelaimės – bažnyčios gaisro naujai šviečiantį jos stogą, atnaujintus buvusio vienuolyno ansamblio langus, sienas, grindis. Net iš medžio išdrožta, suklupusio Šv. Pranciškaus statula, sudėtomis maldai rankomis, išlikusi po gaisro, rodės, džiaugėsi kiekvieno čia atsilankančio buvimu. Nuoširdžiai visus pasitikęs parapijos klebonas kun. Rimantas Žaromskis, išlaikantis nuoširdžią šypseną ir su malda bei pasitikėjimu keliantis savo parapijiečių dvasią ir jų pasitikėjimą, aprodė kiek įmanoma atnaujintą bažnyčią, pasakojo, kiek išgyventa puolimų, kiek rūpesčių patirta. Visur jautėsi tvarka, rūpestingai sudėlioti bažnytiniai daiktai, šviežiai sumerktos prie altorių gėlės. Linkėdami Dievo palaikymo ir gražios tolesnės tarnystės išskubėjome į svarbiausią mūsų kelionę vainikuojančią šventovę – Šiluvos Švč. M. Marijos Apsireiškimo koplyčią.
Įžengus į Apsireiškimo koplyčią, dekanas mons. V. Grigaravičius pakvietė melstis, kad po šios dvasinės kelionės priimtume pasiryžimą išlikti tvirtais Jėzaus apaštalais ir nuolankiai priimtume tai, ką Švč. M.Marija paliko mums – nuolankumą ir pasitikėjimą. Apmąstydami kelionėje patirtą dvasingumą ir džiaugsmą, asmeninėmis maldomis meldėmės už kelionės vadovą monsinjorą Vytautą, už dvasingus mąstymus ir mokymą, už bendrystės dvasią, už savo mokinius, savo šeimas bei artimuosius.
Kauno I dekanato Katechetikos metodinio centro informacija
