Langas į amžiną gėrį
Mielieji,
šiandien susirinkę Paštuvoje norime pratęsti ilgą jos istoriją ir ją toliau kurti. Esame liudininkai, kaip pyktis, nuodėmė viską griauna, naikina, o meilė ir vienybė stato bei kuria. Šioje vietoje, kur piktavališkumas sunaikino protėvių pastatytą ir mums perduotą bažnyčią, nuoširdus rūpestis ir daugelio žmonių indėlis padėjo iškilti naujam pastatui, kurį šiandien šventiname.
Nuoširdžiai sveikinu parapijos kleboną kun. Virgilijų, dekaną mons. Augustiną, visus dalyvaujančius kunigus. Džiugu, kad su mumis yra prezidentas Valdas Adamkus su žmona, Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas su žmona, kiti garbingi svečiai. Ypač miela pasveikinti parapijiečius ir visus geradarius, padėjusius pastatyti šią šventovę.
Tiek senoji, tiek ir dabartinė bažnyčia turi šv. Barboros titulą. Pasak legendos, šv. Barboros tėvas buvo pagonis, kuris ją uždarė bokšte, siekdamas apsaugoti nuo krikščionių. Šis bokštas turėjęs du langus. Kai tėvas išvyko, šv. Barbora paprašė, kad būtų iškirstas trečias langas, ir slapta pasikrikštijo. Tėvui sugrįžus, ji pareiškė, kad tie trys langai reiškia Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
Mielieji, ar mums taip pat nereikia „trečiojo lango“, kuris atvertų platesnę perspektyvą į prasmę, į gėrį, į Dievą, į amžinybę?! Tokiu langu vėl tampa šį bažnyčia. Išoriškai žiūrint ji nėra kažkuo stebinanti, išsiskirianti. Tačiau ji tikrai reikšminga.
Pirmiausia tai yra visų namai, bendruomenės vieta. Ją statėte kartu, daugelis prisidėjote, ji priklauso visiems – parapijai. Nė vienas čia nėra svetimas, visi laukiami. Šis pastatas dar kartą primena, kad mes, tikintys žmonės, nesame atskiri, o sudarome bendruomenę, Bažnyčią. Šv. Augustinas vienos bažnyčios pašventinimo iškilmėse taip kalbėjo: „Jei šie medžiaginiai akmenys nebūtų su meile sujungti, jei jie nesišlietų tarpusavyje, jei tam tikru būdu „nerodytų meilės“ priglusdami vienas prie kito, šios šventovės nebūtų.“
Bažnyčios šventinimą tegul lydi troškimas jungtis, vienytis tarpusavio meile. Be jos liksime lyg pavienės, mažai kam naudingos plytos. Visi drauge, turėdami tvirtą pamatą ir kertinį akmenį – Kristų, tampame šventove. Neužtenka parapijai turėti bažnyčios pastatą, reikia patiems tapti Dievo Bažnyčia. Kiekvieną kartą, kai pamatysite šį pastatą, prisiminkite, kokia svarbi yra vienybė. Kas kartą, į jį įžengę, nuolankiai prašykite Dievo, kad vis labiau jungtų tarpusavyje – tiek parapiją, tiek ir visą Dievo tautą. O išeidami iš šios šventovės išsineškite troškimą ir ryžtą auginti vienybės daigus.
Ši regima bažnyčia yra ne tik bendruomenės namai, bet ir maldos, bendrystės su Dievu vieta, kur teisusis meldžia, kad netaptų nusidėjėliu, o nusidėjėlis prašo nuteisinimo; kur maldaujame pagalbos ir dėkojame už patirtas malones. Tai nėra paprastas pastatas. Kiekviena dalis turi reikšmę ir dvasinę prasmę. Peržvelkime jas.
Pirmiausia – įėjimo durys. Jos nėra vien ertmė, pro kurią patenkame į bažnyčios vidų. Jėzus sakė: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas“ (Jn 10, 9). Kiekvieną kartą žengdami pro bažnyčios duris prisiminkime, kad žengiate pas Kristų ir į Jį. Galime šias duris įsivaizduoti kaip Kristaus šono žaizdą, per kurią patenkame į Jėzaus artimumą. Juk ateiname į bažnyčią trokšdami būti arti Viešpaties, o šis artumas mums teikia drąsos kančiose, nesupratimuose, nusivylimuose bei padeda džiaugtis pasiekimais šeimoje, darbe, visuomenėje. Dievo artumas mums leidžia jaustis tikrais žmonėmis. Neužmirškime – Kristus yra vartai! Senovėje į šventovę atvykę piligrimai bučiuodavo bažnyčios staktas taip išreikšdami pagarbą, meilę Kristui ir dėkodami, kad pasiekė šventovę ir gali į ją įžengti. Durys mums primena ir krikštą. Ne veltui prie įėjimo bažnyčiose yra švęstas vanduo, kuriuo save paženkliname. Jis primena mūsų krikštą ir tai, kad artinantis pas Dievą reikia atgailos ir atsivertimo.
Toliau matome sakyklą. Tai vieta, iš kurios skelbiamas Dievo žodis. Ji yra Dievo Žodžio stalas, paruoštas mums prisikėlusio ir Dvasią atsiuntusio Kristaus. Sakykla yra priešais visus susirinkusiuosius ir primena, kad Dievas nori prabilti į kiekvieną iš mūsų kaip į artimą bičiulį. Iš tiesų, Dievo Žodį skelbiantis balsas yra kaip Sužadėtinio balsas, kalbinantis savo mylimąją ir kviečiantis susitikti, bendrauti. Dievo žodis pradžiugina, padrąsina, bet taip pat skatina susimąstyti, perspėja, atidengia tai, kas giliausia širdyje, kviečia neatitolti nuo Dievo.
Sakykla mums gali priminti Palaiminimų kalną, nuo kurio Kristus skelbė Naujojo Testamento dėsnius. Atminkime, sakykla – tai į mus prabylantis Dievas.
Krikštykla yra Bažnyčios įsčios, iš kurių gimsta nauji jos vaikai. Prie šio mažo indo prisimename didžius įvykius: visuotinio tvano dramą, Raudonosios jūros perėjimą, Joną Krikštytoją, išliejantį vandenį ant Jėzaus Jordane, Motiną Mariją ir šv. Joną, ant Kalvarijos kalno stebinčius, kaip iš atverto Jėzaus šono išteka kraujas ir vanduo.
Prie krikštyklos išpažįstame savo tikėjimą: asmeniškai, o vaikai – per tėvus ir krikštatėvius. Taigi čia yra ta vieta, kurioje Dievui sakome „taip“ ir kurioje Jam dėkojame už išvadavimą ir išgelbėjimą iš nuodėmės.
Svarbiausia bažnyčioje yra altorius. Tai centrinė bažnyčios vieta, Dievo ir žmogaus susitikimo ženklas. Jis visada bažnyčios centre ir primena Jėzaus kvietimą ateiti ir būti jo paruoštos puotos dalyviais. Drauge altorius yra mums išgelbėjančios Kristaus aukos sudabartinimo vieta. Taigi kartu ir aukos akmuo, ir vestuvių pokylio stalas, prie kurio gauname nemirtingumo vaistą.
Kiekvieną sekmadienį dalyvaudami Eucharistinėje aukoje esame kviečiami ant šio stalo sudėti visą savo gyvenimą: džiaugsmus ir skausmus, baimes ir lūkesius, ašaras ir šypsenas. O nuo šio stalo gauname maistą, kad nenusilptume gyvenimo kelyje, kad pajėgtume pasiekti savo tėvynę, kad turėtume jėgų kovoti su savo dvasiniu priešu, žinodami, jog Kristus jau yra jį nugalėjęs.
Negalime nepaminėti tabernakulio, nes tai vieta, kur Kristus mūsų laukia ir yra garbinamas. Prie jo esame arti Viešpaties, jo Širdis prabyla į mūsų širdį, čia liejasi mūsų giesmės, o pakylėtas tabernakulis ir mums duoda kryptį į dangų.
Mielas klebone, brangūs parapijiečiai, rūpinkitės, kad ši bažnyčia būtų visų namai, visos bendruomenės centras, neužmiršdami ir vargingiausiųjų, stokojančių, o taip pat to, kad ji visada būtų maldos ir Dievo garbinimo vieta. Šv. Juozapas, atidusis Šventosios Šeimos globėjas, ir šv. Barbora tesaugo ir tegloboja šią bažnyčią ir parapijos bendruomenę. Amen.
