„Aš – pasaulio šviesa“
Homilija pasakyt švenčiant Eucharistiją ir minint 20 vyskupo tarnystės metų
„Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).
Kunigas ar vyskupas yra tas vyras, kuris privalo sekti paskui Kristų ir, Viešpaties žodžiais tariant, turėti gyvenimo šviesą. Ar taip yra? Gal visa tai tik graži seminarijos laikų svajonė? Leiskite pasidalyti savo kunigystės patirtimi, ką radau joje per 49 kunigystės, o drauge – ir per 20 vyskupo tarnystės metų.
Pirmiausia – sutikau daug gerų kunigų, kuriuose mačiau meilę Dievui, Bažnyčiai ir Lietuvai; mačiau jų uolią tarnystę. Atmintyje išlikęs vienas iš pirmųjų mano klebonų, kuris turėjo didelių sveikatos bėdų, bet dirbo nepaprastai uoliai, už du, ir tiesiog spinduliavo savo vidine giedra. Panašių kunigų savo aplinkoje mačiau daug. Jie skyrėsi vienas nuo kito charakteriu, sumanumu, drąsa, bet juos visus jungė rūpestis Bažnyčios reikalais. Jie vieni su kitais bendravo ne prie stikliuko, ne prie kortų, ne medžioklėje: juos jungė Dievo reikalai. Svarbiausia – jiems net nereikėjo, kad vyskupas vienytų, skatintų, toks buvo jų vidinis poreikis. Šie visi kunigai mano gyvenime ir kunigiškoje tarnystėje buvo ir yra didelė Dievo dovana. Todėl šiandien visi Bažnyčios oponentai per visas komunikacijos priemones gali šaukti, kad yra tik vienas kitas geras kunigas, o visi kiti niekai. Iš savo patirties žinau, kad tai melas. Taip, vienam kitam nepasiseka, parpuola, keliasi – visko pasitaiko, bet daugumos sutiktų kunigų tarnystėje mačiau Kristaus žadėtą gyvenimo šviesą.
Per ilgus kunigystės metus sutikau ne tik daug gerų kunigų ir seserų vienuolių, bet dar daugiau pasauliečių – labai gerų draugų ir bendradarbių; jų turiu ir dabar. Neįsivaizduoju savo kunigystės be šių žmonių – kunigų, seserų vienuolių ir pasauliečių, su kuriais bendravau, dirbau, rizikavau, dalijausi laimėjimais ir sunkiais išgyvenimais. Šalia savęs turėjau žmones, galėjusius už pasirinktą idealą eiti į kalėjimą, net į ugnį. Kartą vienas čekistas mane pavadino laimingu avantiūristu. Paklausiau, kodėl vadina „laimingu“, nes tuomet buvau už grotų. Saugumietis paaiškino, kad turėjau labai ištikimus bendradarbius, kurie tardymo metu net pažaliavę gynė mane. Šis pašaliečio, net ne draugo liudijimas yra labai autentiškas. Šitai sakydamas saugumietis tikrai nepataikavo ir neveidmainiavo. Tiesiog liudijo tai, kas buvo surašyta tuose tomuose, kuriuos prieš teismą jo akivaizdoje skaičiau.
Ištikimų žmonių bendruomenė, supusi mane kunigystės metais, buvo stipri atrama, padėjusi išvengti – tuo esu nuoširdžiai įsitikinęs – galimų suklydimų. Paminėsiu tik vieną atvejį. Tuojau po arešto mane tardęs saugumietis pasiūlė laisvę už kelis per televiziją pasakytus sakinius, kad apgailiu savo veiklą. Kurie nesate buvę kalėjime, niekuomet neišgyvensite, kokia žavi yra laisvė, kai į ją žvelgi pro grotas. Tuomet gali kilti didelė pagunda nusipirkti laisvę už tariamai nedidelę kainą. Tačiau nebuvo net pagundos. Kodėl? Pirmoji mintis buvo: negaliu išduoti ir apvilti manimi patikėjusių žmonių. Iš tikrųjų kiekvienam kunigui labai svarbu turėti gerą užnugarį žmonių, kurie tavimi tiki, už tave meldžiasi ir kuriems pats tarnauji.
Kai kam atrodo, kad celibatas yra sunki, tiesiog nepakeliama našta. Net pavojinga našta, galinti pastūmėti kunigą į nusikaltimus. Tai netiesa. Celibatas suteikia galimybę dalyti meilę daugeliui, kuriuos kunigui patiki Bažnyčia. Celibatas padeda suburti aplink save bendruomenę. Bėda ištinka tik tuos, kurie užsidaro ir užmiršta savo misiją – būti su žmonėmis, tarnauti žmonėms ir dalyti tai, ką tau, kunigui, Dievas per Bažnyčią yra davęs.
Kunigystės kelyje radau daug skaidrios šviesos ir džiaugsmo, kuris neapleido net tuomet, kai reikėjo dirbti gamykloje, melioracijoje, net būnant už grotų ir Sibiro tremtyje. Atrodo, tie ilgi kunigystės metai buvo vienas gražus nuotykis su daugybe nepakartojamų scenų. Ir ta šviesa nebuvo kažkokių neeilinių pastangų vaisius, bet tikrų tikriausia dovana Dievo, kuris vedė, kur norėjo, ir kurio negalėjau nepaklausyti.
Nebūčiau objektyvus teigdamas, kad kunigystės kelyje buvo tik šviesa ir džiaugsmas. Buvo daug išbandymo valandų, kai žmogiškai žvelgiant atrodė sunku, bet ir tuomet jaučiau lydinčią Viešpaties ranką. Turėjau ne tik draugų, bet ir priešų, už kuriuos meldžiausi. Kai kurie iš jų padarė daug blogio ir, žinoma, neatsiprašė, bet man atsiprašymo nereikėjo. Esu visiems atleidęs ir tiems, kurie labiausiai yra įskaudinę. O jei aš ką nors įskaudinau, prašau atleidimo.
Apie vyskupo tarnystę sunkiau kalbėti. Bažnyčioje ji reikalinga, bet tai yra tik kryžius ir nieko daugiau. Kai prieš dvidešimt metų iš Romos sugrįžęs kardinolas pasakė, jog esu nominuotas vyskupu, nė iš tolo nenujaučiau, kas laukia. Atrodė, bus daugiau galimybių kažką padaryti gero. Ir neklydau. Vyskupo tarnystė tokių galimybių suteikia, tačiau dar daugiau padovanoja sunkumų, kai reikia daryti nepopuliarius sprendimus, kai reikia ne tik priglausti, bet ir pasakyti karčią tiesą, kai būni kaltinamas net tuo, ko net nesapnavai.
Apaštalų darbų knygoje skaitome: „Šventoji Dvasia pasakė: „Paskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos šaukiau“ (Apd 12, 2). Ta pati Dievo Dvasia mus visus pakvietė į darbą, kuris Bažnyčiai yra labai reikalingas. Pakvietė ne dėl to, kad buvome kažkokie nepaprasti, bet dėl to, kad tiesiog pasimaišėme Dievui po kojomis ir jis pakvietė mus silpnus, trapius, kiekvienam duodamas didelę užduotį – nešti jo Žodį, gydyti, išlaisvinti, o kartais ir prikelti iš mirties. Dvasinė mirtis yra ne mažiau baisi kaip fizinė.
Padėkokite drauge su manimi už kunigo ir vyskupo tarnystės metus. Ir jūsų tarnystės metus. Visi drauge atsiprašykime, kur neatlaikėme, kur įskaudinome mus mylintį Tėvą.
Arkivysk. S. Tamkevičiaus
