Devintinių šventė
Iškilmingoje eisenoje centrinėmis Kauno gatvėmis nuo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios iki Arkikatedros pagerbėme Viešpatį, kuris per Paskutinę vakarienę sudarė su žmonėmis Naują Sandorą, įsteigdamas savo Kūno ir Kraujo auką. Per Devintines mes švenčiame centrinį mūsų tikėjimo slėpinį, iš kurio trykšta amžinąjį gyvenimą mums dovanojanti gyvybė.
Į laisvę keliaujantys izraelitai, prieš pasiekdami Pažadėtąją žemę, turėjo išmokti klusnumo ir ištikimybės sudarytai su Dievu Sandorai. Klusnumas Dievui buvo esminis Sandoros elementas, kurį įvykdyti izraelitams sekėsi labai sunkiai. Dar Mozei nenulipus nuo kalno Sandora buvo sulaužyta aukso veršio garbinimu.
Ar tai neprimena, kad ir šiandien daugeliui žmonių šis „aukso veršis“ tampa pagrindine kliūtimi išsaugoti per Krikštą sudarytą sandorą su Dievu? Dabartinėje Lietuvoje didžioji dalis visų nusikaltimų, ypač nesąžiningumo, neapykantos, pavydo kyla iš to nelemto aukso veršio garbinimo.
Skaitinyje iš Pakartoto įstatymo girdėjome Mozės žodžius, pasakytus į laisvę keliaujantiems izraelitams: „Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė Viešpats, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas buvo tavo širdyje, ar tu laikysiesi jo įsakymų, ar ne. 3 Jis darė tave nuolankų, leisdamas tau paalkti, paskui maitindamas tave mana, kurios nei jūs, nei jūsų protėviai nežinojote, idant tave pamokytų, kad žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kad žmogus gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties lūpų“ (Įst 8, 2–3).
Dykumos mana, kuria maitinosi alkana, į laisvę keliaujanti tauta, buvo Dievo gailestingumo ženklas, liudijantis, kad Dievas nenustoja mylėti žmogaus net tada, kai šis laužo savo ištikimybę ir daro nuodėmę. Dievas įvairiais būdais beldžiasi į žmogaus širdį ir kviečia jį sugrįžti prie sudarytos Sandoros.
Per Paskutinę vakarienę, įsteigdamas Eucharistinę auką, Viešpats panorėjo mus maitinti ne tik savo Žodžiu, bet ir savo Kūnu bei Krauju. Eucharistija – tai Naujoji Sandora tarp žmogaus ir Dievo. Įsteigdamas savo Kūno ir Kraujo auką, Jėzus drauge įsteigė Bažnyčią – žmonių bendruomenę, kurią sudaro besimaitinantieji jo Kūnu ir Krauju.
Popiežius Benediktas XVI Devintinių proga kalbėjo: „Eucharistija, suvienydama mus su Kristumi, mus suvienija ir su kitais Kristaus kūno nariais, mes tampame vieni kitų dalimi ir viena Jame. Eucharistinė bendrystė mane vienija su šalia esančiu žmogumi, taip pat ir su tuo, su kuriuo mano asmeniniai santykiai nėra geri; vienija taip pat su tolimiausiuose pasaulio pakraščiuose gyvenančiais broliais. Kas atpažįsta Jėzų šventojoje Ostijoje, tas jį atpažįsta kiekviename žmoguje. Jam kiekvienas trokštantis, alkstantis, nuogas, sergantis, kalinys ir svetimšalis yra brolis.“
Kas įvyksta, kai mes dalyvaujame Mišiose ir maitinamės dieviškuoju valgiu? „Kai valgome kasdienį maistą, mes jį paverčiame mūsų kūno dalimi. Kai valgome Kristaus Duoną, ji mus paverčia Kristaus Kūno dalimi. Tapdami jo Asmens dalimi, mes įjungiami ir į Švenčiausiosios Trejybės bendrystę“ (Benediktas XVI). Štai kokią paslaptį per Devintines minime ir švenčiame.
Kai per Paskutinę vakarienę Jėzus tarė žodžius: „Tai mano kūnas, už jus atiduodamas; tai mano kraujas, praliejamas už jus ir už daugelį“, jis jau išgyveno Kalvarijos įvykį. Mylėdamas mus, jis prisiėmė visą žmonių niekšybę, net mirtį ir visa tai pavertė auka už mūsų išganymą. Už viso pasaulio išgelbėjimą.
Mes matome, kaip Europos tautas nuolat drebina ne tik ekonominės, bet ir moralinės krizės. Ekonomines krizes užprogramuoja žmonių moralinis nuopuolis, egoizmas, kai pinigai ir neapykanta tampa pomodernios visuomenės dievais, kuriems aukojama viskas: gyvybė, šeima ir paprasčiausias žmogiškas padorumas. Todėl daugelis susirūpinę klausia: kas gali pakeisti šį pasaulį?
Popiežius Benediktas XVI atsako: „Pasaulį perkeisti įmanoma tik vadovaujantis kantria ir nuolankia kviečio grūdo logika. Be iliuzijų ir be utopinių ideologijų mes einame pasaulio keliais, turėdami savyje Viešpaties Kūną. Būdami nuolankūs ir paprasti kaip kviečio grūdas, tvirtai tikime, kad Kristuje įsikūnijusi Dievo meilė yra stipresnė už neapykantą ir mirtį.“
Verta įsiklausyti į popiežiaus žodžius. Nereikia turėti iliuzijų, kad staiga, tarsi mostelėjus fokusininko lazdele, Lietuvos ir pasaulio gyvenimas galėtų pasikeisti. Taip nebus. Tačiau, būdami vienybėje su eucharistiniu Kristumi, mes galime ramiai eiti per šį gyvenimą net tuomet, kai aplinkui keroja blogis, ir žinoti, kad mūsų kelionei niekas negali pakenkti, nes mes visas viltis esame sudėję ne į šio pasaulio galinguosius, bet į patį Dievą, kurį turime tarp mūsų, kurio Kūnas ir Kraujas mus maitina.
Per Devintines Švenčiausiasis Sakramentas yra nešamas miestų gatvėmis ir kaimų keliais. Šios procesijos liudija, jog Jėzus Kristus eina kartu su mumis ir rodo mums kelią ne tik į Dangaus karalystę, bet ir kelią šitoje žemėje. Pratęskime šią Devintinių procesiją kiekvieną sekmadienį dalyvaudami Mišiose, priimdami Eucharistiją, adoracijos metu suklupdami prieš Švenčiausiąjį ir jam patikėdami savo, savo artimųjų ir visų žmonių likimus bei jų viltis.
Arkivysk. S. Tamkevičius