Sekminės su malda Veprių Kalvarijose (2017 06 03)Nuotraukos Juozo VAITKEVIČIAUS
Labai gražioje Lietuvos vietoje, tarp Šventosios upės ir Veprių ežero, įsteigtos Veprių Kalvarijos tikinčiuosius kasmet kviečia Šventosios Dvasios Atsiuntimo iškilmę pasitikti apmąstant Kristaus kančios kelią. Maldininkai, lankydami 35-ias Kryžiaus kelio stotis, kurias ženklina koplytėlės ir vartai, atkuriantys visą Kristaus suėmimo, kryžiaus nešimo ir nukryžiavimo istoriją, keletą kilometrų eina mišku, per upelį, kalvomis ir ežero pakrante. Ši XIX a. viduryje Sekminėse pradėta tradicija net gūdžiais sovietiniais metais sukviesdavo minias tikinčiųjų iš gretimų parapijų ir visos Aukštaitijos.
Šių metų Sekminių išvakarėse, birželio 3 dieną, Veprių Kalvarijas einantiems piligrimams vadovavo Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas. Kryžiaus kelio apmąstymo kelionė prasidėjo šv. Mišiomis Veprių Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje, konsekruotoje garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio.
Pasveikinęs gausiai į Sekminių atlaidus susirinkusius parapijos tikinčiuosius ir svečius, ganytojas homilijoje visų dėmesį atkreipė į tai, kad „Šventoji Dvasia primena kainą, kurią Jėzus sumokėjo. Kristaus kančia yra ištikimybės dangiškajam Tėvui ir meilės žmogui kaina“. Todėl Kryžiaus kelio apmąstymo tradicija švenčiant Šventosios Dvasios Atsiuntimą Bažnyčiai yra Dievo tautos padėka už kančios įprasminimą meile. „Mūsų gyvenimas ir pasaulis kol kas lieka paženklinti dejonės bei kančios“, – sakė arkivyskupas, tačiau krikščionys, ištvermingai pasitikintys Kristaus pergale, atsiveria pagrįstam džiaugsmui, „kad turime viltį <...>. Tai vilties džiaugsmas šiandien, o ne viltis džiaugtis kada nors ateityje“.
Po šv. Mišių gausus maldininkų būrys Kalvarijoms tradiciniu Švenčiausiojo Sakramento pagarbinimu pradėjo tris valandas trukusį Kryžiaus kelią. Vadovaujama Kauno arkivyskupo ir drauge ėjusių kun. Artūro Kazlausko bei Ukmergės dekanato dekano kun. Vaido Bartkaus, lydima Veprių parapijos giesmininkų, ilga tikinčiųjų procesija nusidriekė nuo bažnyčios iki Paskutinės vakarienės įvykį menančios koplytėlės. Paskui, giedodami Visų Šventųjų litaniją, Viešpaties angelo maldą, Kalvarijų giesmes, piligrimai leidosi mišku link Riešės upelio, kurio žemupys vadinamas bibliniu Cedrono vardu, ėjo pro kelerius Miesto vartus, keliavo lauko taku ir stabtelėdavo, apmąstydami Kristaus susitikimo su Motina Marija, Simonu iš Kirėnės, gailestingąja Veronika ir kitų Kryžiaus kelio įvykių atgarsius savo gyvenimo kelyje.
Veprių Kalvarijų kelią maldininkai baigė sugrįžę atgal į bažnyčios šventorių. Pasimeldę Kristaus palaidojimo koplyčioje ir prie Kryžiaus atradimo koplytėlės, pabaigos maldai visi suklupo bažnyčioje prie Švenčiausiojo Sakramento – gyvo ir su atpirktais savo kančia žmonėmis visada pasiliekančio Kristaus.
Nuostabus oras, vidurio Lietuvos gamtovaizdžio grožis, vasaros pradžios paukščių giesmė, pievose žydintys gėlių žiedai – šie maldingos kelionės palydovai kvietė dėkoti Dievui už gyvenimo džiaugsmą, už tai, anot arkivyskupo, kad galime „pasitikėti ir remtis Jėzumi – tiek savo asmeniniame gyvenime, tiek ir šeimoje, parapijoje, taip pat šalyje ir pasaulyje. Vienokį ar kitokį kryžių kiekvienas nešame. Tik nešdami jį su Jėzumi esame kur kas stipresni“.
Vilija KARALIŪNAITĖ
