Modernios raugės
Šventajame Rašte randame daug Kristaus palyginimų apie dangaus karalystę, į kurią esame pakviesti jau dabar čia, žemėje. Šią dangaus karalystę dažniausiai vadiname Bažnyčia. Dangaus karalystė yra labai trapi, nes ją sudarantys žmonės nėra šventieji ir gali klysti kaip ir visi mirtingieji. Nors ši karalystė kuriama ant Evangelijos uolos, visuomet lieka galimybė joje augti ne tik trokštamiems šventumo vaisiams, bet ir raugėms. Todėl viename iš savo palyginimų Kristus kalbėjo apie dangaus karalystėje augančius kviečius ir iš kažkur vis atsirandančias rauges.
Įtikėjusieji į Kristų turi priimti Evangeliją kaip kviečio grūdą ir sudaryti sąlygas, kad ji augtų ir neštų šventumo vaisius. Krikščionys visuomet turi būti užsiangažavę tiesai, pasiaukojamai meilei, gerumui, nuolankumui, gailestingumui ir kitoms evangelinėms dorybėms ir jas privalo uoliai ugdyti. Bet šitai padaryti nėra lengva.
Pašauktieji per Krikštą į dangaus karalystę nėra uždaryti į rezervatą, kur būtų apsaugoti nuo visų neigiamų įtakų. Jie yra laisvi žmonės, gyvena ir dirba drauge su kitais žmonėmis, dažnai turinčiais kitokius įsitikinimus, kartais – net priešiškus Kristui ir jo Bažnyčiai. Tačiau gyvendami net pačiomis nedėkingiausiomis sąlygomis tikintys žmonės turi būti apsisprendę už gėrį ir budėti, kad jo nenustelbtų kokios nors raugės.
Girdėdami apie rauges, mes paprastai prisimename tą blogį, su kuriuo nuolat susiduriame savo aplinkoje, kaip antai melą veidmainystę, neapykantą, pavydą, girtavimą, aistrų nevaldymą ir kitas nedorybes. Tačiau šįkart ne apie tai.
Mūsų laikais atsirado raugių, turinčių visai nekaltus pavadinimus. Viena iš jų – moralinis reliatyvizmas. Jis teigia, kad nėra aiškios tiesos ir aiškaus gėrio: kas vienam asmeniui ar vienai žmonių grupei yra gėris, kitiems gali būti blogis. Gėris neva yra tik tai, ką dauguma sutaria priimti kaip gėrį. Nuosekliai žengiant toliau, tiesa ir gėriu pradedama laikyti tai, ką sumąsto paskiras žmogus. Taip uždegama žalia šviesa individualistinei moralei.
Moralinis reliatyvizmas yra labai pavojingas, nes ištrina ribą tarp gėrio ir blogio ir leidžia žmogui likti ramiam net tuo atveju, kai akivaizdžiai turėtų pripažinti kaltę. Jis leidžia, siekiant asmeninės naudos, ramia sąžine skriausti nepajėgiančius savęs apginti žmones. Mes baisimės nacizmo ir komunizmo diktatūromis, nusinešusiomis nesuskaičiuojamas aukas, bet nesibaisime, kai leidžiama žudyti negimusius kūdikius ar naikinti žmonių embrionus. Nesibaisime, nors šitai taip pat veda į tautos savižudybę. Moralinis reliatyvizmas tarsi išoperuoja žmonių sąžines ir leidžia nematyti augančių raugių.
Kita moderni raugė vadinama tolerancija. Dažniausiai tolerancija yra dorybė, kai toleruojame kitokių įsitikinimų, kitokios rasės ar tautybės žmones. Tačiau kai tolerancija išplečiama iki siūlymo toleruoti nuodėmę – seksualinius iškrypimus ar homoseksualias sąjungas statyti į vieną eilę su tradicine šeima, tuomet ji tampa rauge.
Evangelijoje nesurasime vietos, kur būtų niekinamas net didžiausias nusidėjėlis. Viešpats mirė ant kryžiaus ne už šventuosius, bet už nusidėjėlius, nes juos mylėjo. Tačiau Evangelijoje nerasime tolerancijos nuodėmei. Nusidėjėliui sakoma „taip“, nuodėmei – visada „ne“.
Rauge gali pavirsti net mūsų išsikovota laisvė, jeigu kalbame tik apie teises, o pareigos užmirštamos. Nekrikščioniškai suprantama laisvė ugdo žmonių egoizmą. Žmogus linkęs siekti tokios laisvės, kuri tarnautų jo egoizmui. Per dvidešimt Nepriklausomybės metų užaugo žmonių karta, kuri mąsto tik apie save ir siekia tik sau naudos. Tokia laisvė yra raugė, kuri nustelbia daugelį gerų kviečių.
Dievo gerumas ir gailestingumas yra beribis. Dievas neskuba ravėti raugių, bet leidžia joms augti iki pjūties. Todėl mums patiems reikia jas rauti. Bet kad galėtume tai padaryti, pirmiausia jas reikia pažinti.
Arkivysk. S. Tamkevičius
