Padėka už palaimintojo Jono Pauliaus II beatifikaciją
Homilija pasakyta 2011 m. spalio 22 d. Kauno arkikatedroje
Prisikėlęs iš mirties Jėzus pasirodė savo mokiniams ant Galilėjos ežero kranto, valgė su jais ir paskui klausė Petrą, ar jis myli savo Mokytoją. Paklausė tris kartus ir tik gavęs aiškų meilės patvirtinimą pavedė jam vadovauti būsimai savo Bažnyčiai – tikinčiųjų bendruomenei, kuriai buvo skirta išplisti po visą pasaulį. Nuo šio įsimintino įvykio praėjo dvidešimt amžių. Bet ir dabar Viešpats pašaukia ir pašaukia naujų Petro įpėdinių, kad jie vestų Bažnyčią į susitikimą su dangiškuoju Tėvu.
XX amžiaus Katalikų Bažnyčioje patys didžiausi buvo du įvykiai. Tai Vatikano II Susirinkimas (1962 m. spalio 11 d. – 1965 m. gruodžio 8 d.) ir Krokuvos arkivyskupo kard. Karolio Wojtyłos išrinkimas popiežiumi. Vatikano II Susirinkimas tapo galingu Šventosios Dvasios dvelkimu Bažnyčioje, keliaujančioje per pasaulį labai neramiais ir sudėtingais laikais. Tik prisiminkime du pasaulinius karus, pareikalavusius milijonų aukų, ir milijonus žmonių, nešusių skaudžiausią totalitarinių režimų priespaudą Sovietų Sąjungoje, Kinijoje, Vietname, Korėjoje, Kuboje ir kitur. Prisiminkime žydų genocidą, Gulago darbo stovyklas ir kultūrinę revoliuciją Kinijoje. Beprotiški režimai naikino visiškai nekaltus žmones, o laisvas pasaulis daugiausia rūpinosi ekonomika ir svajojo susikurti žemiškomis gėrybėmis pertekusį gyvenimą.
Bažnyčiai reikėjo kalbėti žmonėms jiems suprantama kalba ir atsiliepti į jų lūkesčius. Reikėjo išsaugoti Kristaus paliktąjį tikėjimo paveldą ir perduoti jį XX a. žmonėms, stipriai atakuojamiems sekuliarizmo dvasios. Jono Pauliaus II išrinkimas popiežiumi buvo didelė Dievo dovana.
Norint išsamiau pažinti Joną Paulių II, reikia prisiminti, kuo jam yra tekę būti. Jis buvo paprastas darbininkas, sportininkas, aktorius, režisierius, poetas, filosofas, kunigas-mistikas, jaunimo mylimas dvasios vadas, naujų kelių ieškantis teologas, universiteto profesorius, moderniosios pastoracijos puoselėtojas, arkivyskupas, kardinolas ir pagaliau giliai komunizmą pažįstąs popiežius bei nuoširdus lietuvių bičiulis.
Jono Pauliaus II išmintį pastebėjo visi Vatikano II Susirinkimo dalyviai. Drauge su išsilavinimu matė gilų jo pamaldumą Švč. M. Marijai ir Eucharistiniam Jėzui. Savo herbe Jonas Paulius II buvo įrašęs Marijos vardą. Turėjau laimę iš arti stebėti, kaip Jonas Paulius II meldėsi prieš Mišias, kaip jas aukojo ir dėkojo. Mišios jam buvo toks susitikimas su Viešpačiu, kokį Mozė išgyveno ant Sinajaus kalno.
Savo pirmoje kalboje išrinktas popiežiumi Jonas Paulius II pasakė: „Norime priminti pastovią Vatikano II Susirinkimo reikšmę. Taip pat prisiimame aiškią pareigą rūpintis jo nutarimų įvykdymu. Mūsų pirmoji pareiga — kuo tiksliausiai įgyvendinti šio Visuotinio susirinkimo dekretus, taisykles ir nurodymus.“
Vykdydamas savo misiją, Jonas Paulius II labai daug keliavo. 1991 m. dar negalėdamas atvykti į Lietuvą, atvyko į Lenkiją ir pakvietė, kad visi Lietuvos vyskupai ir, kiek galės, taip pat tikintieji atvažiuotų į Lomžą. Ten jis lietuviškai visus pasveikino ir linkėjo gerų permainų mūsų šalyje. Tik sovietiniams tankams išvažiavus iš Lietuvos, Jonas Paulius II skubėjo aplankyti mūsų šalies.
Lankydamasis Lietuvoje jis aukojo Mišias Vilniuje, Kaune ir Kryžių kalne. Susitiko su Lietuvos mokslo ir kultūros darbuotojais, su kunigais, klierikais ir seserimis vienuolėmis. Visus kvietė būti vieningus, užmiršti, kas praėjo, ir kurti naują Lietuvą.
Tik dabar pradedame visiškai suvokti Vilniaus universitete pasakytų Jono Pauliaus II žodžių reikšmę: „Demokratinėms santvarkoms gresiantis pavojus – tapti tam tikra sistema taisyklių, nepakankamai įsišaknijusių vertybėse, kurių negalima atsisakyti, nes jos įdiegtos į pačią žmogaus esmę. Jos turi būti kiekvieno sambūvio pagrindas, ir jokia dauguma negali jų atmesti, nesukėlusi žmogui ir visuomenei pragaištingų pasekmių. Bažnyčia tvirtai kėlė balsą prieš tokį laisvės iškraipymą tiek politinėje, tiek ir ekonominėje srityje. Šia prasme kartu su socializmu Bažnyčios buvo pasmerktas ir ekonominis liberalizmas, nepaisantis jokių ribų ir neatsižvelgiantis į solidarumo keliamus reikalavimus. Bažnyčia ir šiandien be atvangos priešinasi tiems visuomenės poslinkiams, kurie tariamos teisės į laisvę vardu tinkamai neapsaugo žmogiškosios gyvybės ir silpniausių visuomenės klasių orumo.“
Mes tapome laisvi, bet greitai primiršome popiežiaus perspėjimą ir skubėjome pasisavinti iš Vakarų ne tai, ką jie turėjo geriausio. Buvo atvertas kelias laukiniam kapitalizmui, leidusiam tūkstančiams žmonių skursti ir net ilgėtis buvusių priespaudos metų. Buvo uždegta žalia šviesa alkoholiui, gyvybės naikinimui ir šeimos darkymui. Tai ne laisvės, bet pražūties kelias.
Šiandien mes drauge su visu pasauliu dėkojame Dievui už palaimintąjį Joną Paulių II. Taip pat dėkojame už popiežių, labai mylėjusį Lietuvą ir nuolat rodžiusį dėmesį jos žmonėms. Iš Lietuvos atvykusius piligrimus jis visuomet pasveikindavo lietuvišku: Garbė Jėzui Kristui. Dėkojame Dievui dvigubai, nes Jonas Paulius II ne tik vertas vadintis didžiuoju popiežiumi: jis jau paskelbtas palaimintuoju. Kauno arkikatedroje planuojame įrengti altorių, kur bus saugomos jo kraujo relikvijos. Kairėje Bazilikos pusėje esantį Marijos paveikslą sugrąžinsime į Šv. Jurgio bažnyčią ir jį pakeis palaimintojo Jono Pauliaus II paveikslas. Kaune bus keturios vietos, kur kaip dėkingumo ženklą įamžinsime Jono Pauliaus II atminimą. Santakoje – jau įamžintas, Arkikatedroje bazilikoje ir Gerojo Ganytojo bažnyčioje – dar ruošiamasi. Planuojama būsimą naują Šilainių parapiją pavadinti palaimintojo Jono Pauliaus II vardu.
Tačiau pats svarbiausias palaimintojo Jono Pauliaus II atminimo įamžinimas tebūnie mūsų visų ištikimybė Jėzui Kristui, dėmesys ir meilė Eucharistijai bei didžiausia pagarba Švč. M. Marijai. Be šio svarbiausio įamžinimo visi matomi ženklai būtų tarsi negyva raidė gražioje knygoje.
Arkivysk. S. Tamkevičius
