Nuotrauka – Stefano Sanderio
Kauno arkivyskupijos apaštalinis administratorius vysk. Algirdas Jurevičius balandžio 3–5 dieną dalyvavo Miunchene vykusiame simpoziume tema „Bažnyčios sakramentinė struktūra bei jos tarnybos ir tarnystės“. Simpoziumą organizavo Vokietijos Vyskupų Konferencijos Pastoracinė komisija, Tarptautinis diakonato centras bei Bavarijos katalikų akademija.
Daugiau kaip šimtas dalyvių klausėsi pranešėjų iš Vokietijos, Austrijos bei Šveicarijos, kurie išsamiai pristatė aktualiausias Romos katalikų Bažnyčios vystymosi tendencijas sekuliarizuotoje Vakarų Europos dalyje. Trūkstant kunigų, parapijoms imasi vadovauti nuolatiniai diakonai arba tam pasiruošę pasauliečiai bei jų tarybos. Nors pagal galiojančią Kanonų teisę jie negali būti parapijų vadovais, tačiau faktiškai yra tokie tapę. Italijoje šią padėtį bandoma legalizuoti eksperimento tvarka nuolatinius diakonus skiriant parapijų vadovais. Vokiškai kalbančiuose kraštuose kunigai aptarnauja keletą parapijų, tačiau visą administracinį, katechetinį bei sielovadinį darbą tose parapijose atlieka vyskupo paskirti pasauliečiai.
Bažnyčioje galioja tvarka, kad parapijos vadovu, t. y. klebonu, tegali būti skiriamas kunigas, nes vadovavimas šv. Mišioms ir vadovavimas parapijai yra tarpusavyje susiję. Šio laikmečio situacijoje tradicinė taisyklė mažai ką guodžia, nes į likusias be kunigų parapijas dvasininkai atvyksta bent kartą per savaitę, o sielovadiniam bei ekonominiam parapijos gyvenimui vadovauja paskirti pasauliečiai. Ši situacija daugelyje parapijų yra tapusi taip įprasta, kad kyla pagrįstas klausimas, ar Bažnyčia sugebės toliau išlaikyti savo sakramentinę vadovavimo struktūrą, ar teks ieškoti naujų laikmetį ir situacijas atitinkančių parapijų valdymo modelių. Apie tai diskutavo įvairių teologijos sričių žinovai.
Visą simpoziumo veiklą savo mintimis praturtino Pastoracinės komisijos Vokietijos Vyskupų Konferencijoje pirmininkas Osnabriuko vyskupas Franzas Josefas Bodeʼas. Savo pranešime vyskupas kalbėjo apie sunkumus, atsiradusius dėl dvasininkų lytinio piktnaudžiavimo. Bažnyčia tikintiesiems visada buvo sakrali ir šventa vieta, tačiau po piktnaudžiavimo pasireiškimų reikia vėl iš naujo apibrėžti santykį tarp Bažnyčios šventumo ir nuodėmingų žmonių dalyvavimo Bažnyčios sakramentinėje struktūroje. Gyvename institucijų saulėlydžio epochoje, todėl naujų Bažnyčios gyvavimo formų pasireiškimas reikalauja tinkamo įvertinimo. Didelis potencialas slypi nuolatinių diakonų tarnystėje, nes būdami šeimos vyrais jie yra kartu ir Šventimų sakramento dalyviai. Šios tarnystės autoritetą mažiausiai palietė Bažnyčią žeidžiantys dvasininkų bei vienuolių piktnaudžiavimo atvejai.
Vyskupas F. J. Bodeʼas siūlė pirmiausia kalbėti apie Bažnyčios pasiuntinybę naujaip besitvarkančioje visuomenėje, o tik po to aptarti tą pasiuntinybę palaikančias struktūras. Dažniausiai pasitaikanti klaida būna tuomet, kai kalbama apie struktūrų išlaikymą, nors naujoje vystymosi situacijoje jos tampa didžiausiu stabdžiu. Podiumo diskusijose dalyvavęs vysk. A. Jurevičius pripažino, kad Lietuvoje tokių iššūkių Bažnyčia kol kas neturi, tačiau įdomu iš šono stebėti procesus, kurie vyksta vakarinėje Europos dalyje. Pagrindinis sakramentinės Bažnyčios struktūros tikslas – išgyventi Dievo artumą per malonę nešančius ženklus – per sakramentus. Tad ne tik dvasininkų, bet ir visos Dievo tautos siekis yra tą tikslą kuo vaisingiau realizuoti.
